Šią savaitę Vilniuje, Laisvajame universitete (LUNI) lankysis vienas žymiausių naujausiųjų laikų italų filosofų Franco Berardi – Bifo. Jis – vienas iš garsiausių italų politinio judėjimo „Autonomia“ aktyvistų ir teoretikų. Devintajame dešimtmetyje Paryžiuje dirbo kartu su vienu iš revoliucingos psichoanalizės atmainos – šizoanalizės pionierių Felixu Guattari.
Bifo yra daugelio knygų, straipsnių, autorius. Dabar dėsto Milano, Bolonijos aukštosiose mokyklose, yra keleto pasaulio universitetų vizituojantis profesorius. Šis pokalbis įvyko 2009 m. rugpjūčio 20 d. Alytuje, kai F. Berardi buvo atvykęs į Alytaus meno streiko bienalę.
- Šeštajame dešimtmečio Vakarų Europa knibždėte knibždėjo nuo įvairiausių judėjimų. Kaip prie socialinių judėjimų prisijungėte jūs, ką pirmiausiai išgyvenote, patyrėte?
- Būdamas keturiolikos, įstojau į komunistų partiją, ir, būdamas septyniolikos, buvau iš jos pašalintas. Tai buvo svarbi pamoka – sužinojau, kad tave iš partijos gali pašalinti net tada, kai tau tik septyniolika. Tai vyko septintajame dešimtmetyje (esu gimęs 1949-aisiais), dar prieš didįjį 1968-ųjų sprogimą. 1968-aisiais man buvo aštuoniolika ir aš įstojau į Bolonijos universiteto filosofijos fakultetą. Visur plėtėsi judėjimas, o aš buvau laisvas nuo komunistinio palikimo. Tai gera pradžia – prisijungiau prie judėjimo būdamas laisvas nuo XX amžiaus. 1968-aisiais priklausiau grupei „Potere operaio“, dar tik pradedančiai veikti fabrikuose. Politinės patirties ir teorinio išsilavinimo įgavau grupėje „Potere operaio“.
Tokie „Potere operaio“ ir vėliau atsiradusio „Autonomijos“ judėjimo aktyvistai, kaip Mario Tronti ir Antonio Negri, iš pat pradžių (nuo septintojo dešimtmečio) pradėjo kritikuoti ortodoksinį, dogmatinį marksizmą.
................................................................................
Kuo dabartinė ekonominė, socialinė ir aplinkosaugos krizė skiriasi nuo ankstesniųjų?
Norėčiau akcentuoti tam tikrus panašumus tarp 2008–2009 metų krizės ir krizės, įvykusios 2000-aisiais, vadinamojo „dot com crash“ (interneto ekonomikos burbulo sprogimo). Sprogo didžiulė interneto ekonomikos iliuzija, ir Busho administracija, norėdama išsaugoti kapitalizmą ir todėl keisdama jo kryptį, pasirinko naują kelią – karą. Krizė niekur nepranyko, ji tūnojo pogrindyje. Šios krizės naujovė – tai gilus emocinės, nematerialios ekonomikos pusės santykis su materialiąja, pavyzdžiui, finansine. Dešimtojo ir pirmojo naujojo amžiaus dešimtmečio finansinėje euforijoje esama psichopatologinio elemento, kurį suvokė, pavyzdžiui, Alanas Greenspanas. Jis įvardino tai „neracionaliu energingumu“. Neracionalus energingumas – tai ne vien metaforinė, bet ir klinikinė patologinės problemos analizė. Tai ne tik neracionalus energingumas, bet ir jo priešybė – iracionali depresija.
Kodėl šie psichologiniai dalykai tampa tokie svarbūs ekonomikai? Nes nemateriali ekonomika vis labiau siejasi su kapitalistiniu psichinės energijos mobilizavimu, o taip pat su tuo, kad psichinę energiją mobilizuoja vartojimas. Intelektine ir psichologine prasme visą laiką privalai būti mobilizuojamas prekių gamybai ir vartojimui. Tokią skaitmeninę ekonomiką pavadinčiau prozako ekonomika. Sakau „prozakas“, bet taip pat galėčiau kalbėti apie kokainą. Narkotikai yra svarbūs naujajai ekonomikai.
Staiga šis burbulas susprogsta. Žinau, kad šioje istorijoje esama labai materialių aspektų, pavyzdžiui, investicijos į nekilnojamą turtą, bet iš esmės, mano nuomone, augimas ir sprogimas įvyko dėl psichologinės visuomenės mobilizacijos. Taigi kas tada? Kas vyksta dabar, krizės metu? Įvyko Londono G-20 susitikimas, Didieji pasaulio žmonės susitiko pasikalbėti apie tai, ko jie nesupranta – niekas negali to suprasti, ką nors pasakyti galbūt galėtų tik ponas Freudas... Ką jie nusprendė? Jie nusprendė dirbti su žiniasklaida. Kas vyko po G-20 susitikimo? Situacija kasdien keitėsi. Krizė baigėsi, recesija buvo sustabdyta. Kitą dieną – „mes matome naujas tendencijas“. Žiniasklaida ir kalba kelia nuolatinių problemų, bet, mano nuomone, tai – tik melagingo sąmoningumo problema.
Kas vyksta šios ekonominės krizės metu? Procesas apima psichinę energiją. Perskaičiau paskutinę Christiano Marazzi knygą, prieš keletą savaičių išspausdintą Šveicarijoje. Jis teigia, kad ekonominės krizės problema yra iš esmės susijusi su komunikacijos problema – perdėtais lūkesčiais. Ką reiškia atsigauti po krizės? Grįžti į neįmanomą dešimtojo dešimtmečio augimą? Tai – nesąmonė! Negalima iš naujo pradėti pūsti nekilnojamo turto burbulo. Marazzi sako, kad kalbant apie atsigavimą reikia žinoti, jog esminė depresijos problema – tai lūkesčiai. Tai, ko mes dabar tikimės. Pasirodo, kad didžiulė ekonominio augimo (ar neaugimo) problema yra susijusi su ekonomika, bet pirmiausia – su lūkesčiais.
Ką kapitalizmas įkurdino lūkesčių erdvėje? Ar šimtai milijonų žmonių sugebės patenkinti tuos lūkesčius? Akivaizdu, kad ne. Ar įmanoma išlaikyti tokią globalinę sistemą, kurioje 20 procentų gyventojų džiaugiasi gamybos augimu, o 80 procentų vis labiau skursta? Akivaizdu, kad ne. Sprendimo nėra. Mes nematome kelio, išvedančio iš krizės.
Keinsistinis būdas taip pat netinkamas, visų pirma dėl ekonominių priežasčių. Keyneso laikais ekonomika buvo lokali, ji buvo nacionalinė: jei britų darbininkams duosite pinigų, jie atsidurs viešajame sektoriuje, nes britai darbininkai pirks Didžiosios Britanijos prekes ir Britanijos ekonomika atsigaus. Jei šiandien duosi pinigų britams darbininkams, jie pirks kiniškas prekes. Grįžimas prie viešųjų nacionalinių išlaidų vietinių problemų neišspręs – jos tapo globalios. Ekonominio galvosūkio negalima išspręsti ekonominėmis priemonėmis. Sprendimas nėra ekonominis. Problema nėra ekonominė. Mes kalbame apie ekonomiką, bet galvojame apie psichopatologiją, lūkesčius, kultūrą.
Visas tekstas http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=23718376
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą