Iš vienos pusės žiūrint šeimos medicinoje pokyčių per pastaruosius 15 metų iš tiesų daug: didžioji dalis apylinkės terapeutų ir pediatrų persikvalifikavo į šeimos gydytojus; daugelyje regionų atskirtos pirminio lygio paslaugos nuo antrinio; palaipsniui decentralizuojamos PSP paslaugos geografiniu ir valdymo požiūriu, steigiasi privatūs PSP centrai.
Sveikatos apsaugos ministro 2007-09-05 Nr. V-717 patvirtintoje Pirminės sveikatos priežiūros plėtros koncepcijos 30 punkte rašoma: „Plėtoti privačią pirminės asmens sveikatos priežiūros veiklą, siekti, kad šeimos gydytojai patys steigtų kabinetus ir centrus, tam numatyti patalpų bei įrangos įsigijimo lengvatas, t. y. siekti, kad šeimos gydytojams, užsiimantiems privačia pirminės sveikatos priežiūros veikla, savivaldybės leistų naudotis patalpomis panaudos principu.“ Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-05-29 nutarime Nr. 647 17.1 punkte rašoma: „Siekti, kad iki 2008 m. pabaigos ne mažiau kaip 60 procentų pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teiktų privačiai dirbantys šeimos gydytojai“.
Taigi decentralizuojant pirminę asmens sveikatos priežiūrą, daugėja tiek valstybinių, tiek privačių įstaigų. Nuo 1998 m. pirminės sveikatos priežiūros įstaigų skaičius išaugo 2,3 karto. Sutartis su Valstybinėmis ligonių kasomis sudarę yra daugiau kaip 370 asmens sveikatos priežiūros įstaigų: per pusę valstybinių ir privačių. Nors įvairiuose šalies regionuose padėtis yra gana skirtinga, Lietuvoje vis daugiau šeimos gydytojų ryžtasi rinktis privačios praktikos kelią. Pastebimas netgi naujas reiškinys: iš valstybinių poliklinikų traukiasi ne vien pavieniai medikai, bet išeina ir visi kolektyvai. Taip neseniai jau įvyko Lazdijuose. Visas gydytojų kolektyvas perėjo dirbti privačiai, o savivaldybės taryba sutiko dėl poliklinikos patalpų nuomos. Šiuo metu yra pareiškę norą privatizuoti paslaugą Ignalinos rajono poliklinikos ir Utenos PSPC medikai, tačiau pastarieji susilaukė pikto ir gerai organizuoto puolimo. Nors SAM puoselėja viltis didesnę dalį pirminės sveikatos priežiūros paslaugų sutelkti privačiame sektoriuje, tai daugiausia priklauso nuo vietos valdžios valios: miesto ar rajono Taryba sprendžia, atsižvelgti ar neatsižvelgti į strateginius ministerijos planus. Blogiausia, kad dažnai mažiausiai atsižvelgiama į pačių gydytojų interesus. Jeigu viešosios įstaigos kolektyvas dirba darniai ir tai tenkina medikus ir visuomenę, dirbtinis privatizavimas tikrai nepadės pagerinti paslaugų kokybės. Iš kitos pusės skolose skendinčia ir blogai valdomą įstaigą tiesiog būtina privatizuoti.
Kokią nuosavybės forma bebūtų pasirinkta, svarbiausia, kad šeimos gydytojai stengtųsi patys spręsti daugiau pacientų sveikatos problemų, o ne perduotų daugumą šių problemų specialistams, kartu taip padidinant bereikalingų antrinio lygio konsultacijų skaičių. Nepamiškime, kad tai diskredituoja mūsų specialybę ir duoda peno visiems mūsų kritikams.
Pagarbiai, Vytautas Kasiulevičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą