Na, ir pavadinau. Naujadaras, kurį smagu išvesti iš kito. Derivatyvas. Tiems, kas nežino, ką reiškia „derivatyvas“, Lietuvos Vertybinių popierių komisija aiškina taip: „Išvestinės finansinės priemonės (finansiniai instrumentai) arba derivatyvai yra tos priemonės, kurių pinigų srautai visiškai priklauso nuo kitos, pirminės, paprastesnės priemonės arba turto vertės.“
Vienos „išsivysčiusios“ (ar ne graudžiai skamba?) šalies ekonomistas, ir vėl pranašaujantis sunkmečio pabaigą, dar šiemet ar jau kitais metais (nors, kaip ir absoliuti dauguma jo gentainių, taip ir nesugebėjęs to sunkmečio numatyti nei pernai, nei prieš kelerius metus) atsibunda ryte ir liūdnai pagalvoja, kad jam ir vėl teks kokias aštuonias valandas pranašauti (o jei jis – darbomanas, tai ir visas keturiolika). Ne tiek svarbu, kur jis atsibunda: ar pavienių dangoraižių randais suniekintoje Marijos žemėje, ar kokiame Manhatano mūre, kurio prabangių butų vertė irgi krinta kasdien, – veiksmai tokie patys:
Išlipa iš lovos (lova pagaminta Kinijoje, patalynė – Indijoje), sliūkina į dušą (dušo padėklas gamintas Kinijoje, durelės – Kinijoje, dušo galvutė – Kinijoje, kempinė – Bangladeše), prausiasi (muilas ir rankšluostis pagaminti Indijoje), šluostosi (rankšluostis išaustas Kambodžoje), valosi dantis (šepetėlis pagamintas Kinijoje, šereliai – Indijoje), apsiauna „X“ markės prestižines kelnaites (pagamintas Birmoje „X“ gamykloje – kad mūsų ekonomistas bent suvoktų, apie kokią pelno maržą čia kalba!) ir paprastus baltus marškinėlius (pagaminti Laose), geria kavą (puodukas pagamintas Kinijoje, kavos aparatas irgi, kavos pupelės atkeliavo iš Kenijos) ir per Kinijoje surinktą televizorių stebi kitų ekonomistų pranašystes.
Tada apsiauna Kinijoje pagamintus batus, pasiima kinišką skėtį, apsivelka Indijoje pasiūtą lietpaltį ant Tailande pasiūto kostiumo – ką jau kalbėti apie kojines, marškinius, kaklaraištį, rašiklius, mobilųjį telefoną, portfelį, asmeninį kompiuterį, tarpdančių valymo siūlą ir visus kitus šiandien moderniam žmogui svarbius daiktus, kuriuos šis ekonominės minties šviesuolis turi. Be dar senelio dovanoto „Patek Phillipe“ laikrodžio, visa kita gaminta „besivystančiose“ šalyse.
Vystosi tie, kas dirba
Terminas „besivystančios šalys“ suponuoja vieną paprastą ir akivaizdų dalyką: „išsivysčiusios“ šalys nebesivysto. Jei nebesivysto, vadinasi, logiška, kad jos degraduoja. Bent jau akivaizdžia buitine prasme – to mūsų ekonomistas greičiausiai ir nepastebi – nebegamindamos replių, vinių, kavos aparatų ar kojinių, jos tapo priklausomos nuo tų šalių, kurios visa tai tiekia. Ir ne tik tai. Būtent „besivystančių“ šalių žmonės, legaliai ar ne, atvykę į „išsivysčiusias“, keičia nukaršusiems „išsivystėliams“ sauskelnes, tvarko jų namus ir želdinius, naktimis plauna parduotuves, valo tualetus, dirba ūkiuose ir visą parą už jūrų marių atsakinėja telefonais į klausimus apie sparčiai mažėjančias santaupas ar sutrikusį kompiuterių darbą.
Nereikia būti ekonomikos ar finansų guru, kad suvoktum, ką suvokia ir penkiametis: globaliuose mainuose ar globaliame turgelyje tų, kurie vartoja, ir tų, kurie gamina, gyvenimo lygis ilgainiui supanašės. Tiesiog amerikiečiai gyvens panašiai kaip kinai, o kinai gyvens panašiai kaip amerikiečiai. Paprasta. Taip kažkada atsitiko Britų imperijai. Japonija ar Taivanas šiuose mainuose iš „besivystančių“ tapo „išsivysčiusiomis“.
Samdomo ekonomisto problema yra pati sau prieštaraujanti „samdomo ekonomisto“ sąvoka. Kas, jei ne praeitį analizuojantys ir ateitį drįstantys pranašauti ekonomistai galėtų geriausiai iš to pasipelnyti? Samdomas ekonomistas yra kaip dvaro muzikantas – kad ir kaip gerai jam mokėtum, gros jis tik tiek, kiek reikia, ir tik tai, kas tinka dvarui. Įžvalgūs ekonomistai neturi būti samdomi, kad galėtų gyventi iš savo įžvalgų. Neįžvalgūs ekonomistai samdomi, kad įžvelgtų tiek, kiek reikia ar dera įžvelgti, būtent todėl šis sunkmetis kai kam – net daugumai – toks netikėtas. Ironiška, kad iš krizės mus traukia ir toliau trauks tie patys „šviesuoliai“, kurie taip ir nesugebėjo jos numatyti. Atsimenate tokį linksmą mokyklos žaidimą? Keturios kėdės, aštuoniese sukasi ratu aplink, kol muzika groja – viskas gerai, bet staiga muzika nutyla, reikia atsisėsti, ir keturi, bejėgiškai pasimuistę, lieka be kėdžių. Arba, kaip sako Warrenas Buffetas, pamatome, kas jūroje maudėsi be kelnaičių, tiktai tada, kai vanduo staiga atslūgsta. Ir nors Johnas Manyardas Keynesas buvo aršus vyriausybės kišimosi į ekonomiką šalininkas ir iš esmės intervencionizmo pradininkas, jam nereikėjo būti samdiniu, nes jis puikiai vertėsi iš savo kapitalo, kurį sukaupė, nes buvo itin įžvalgus.
Bet net ir jo teorijos šiandien aršiai kritikuojamos, ir kol abiejų pagrindinių mokyklų ekonomistai riejasi, laivas dreifuoja. Laivas šiuo atveju yra puiki metafora – ar teko kada keliauti šiuolaikiniu kruiziniu laivu? Tikra odė hedonizmui. Iš karto prisimenu būrius – o gerame laive gerais laikais susirenka ir 2000 keleivių – besilepinančių kelione „išsivysčiusių“ šalių atstovų. Štai pakyli trapu, apsauga peršviečia tamstos bagažą, atima alkoholį (kad pirktum jį laivo bare), laimingas nužygiuoji į savo kastos kajutę-apartamentus su vaizdu į jūrą, arba, jei esi žemesnės, „nuskriaustųjų“ kastos, į kažkokią stendinėmis sienelėmis atitvertą skylę be langų, kurioje, be kita ko, gali mėgautis galingu dyzelinių laivo variklių riaumojimu. Va ir pradedi lepintis kelione: lainerio parduotuvėmis, restoranais, baseinais, kazino, SPA procedūromis, šokių aikštelėmis ir mini golfo laukeliais. Čia gali laipioti dirbtinėmis uolomis arba leisti laiką laivo bibliotekoje, gali pietauti su kapitonu prie vieno stalelio arba keliauti į ekskursiją kuriame nors egzotiškame krante, kuriame čiabuviai jau akis pražiūrėjo, belaukdami nuobodžiaujančių turistų.
Ir taip plauki diena po dienos mėgaudamasis savo kastai leistina prabanga ir nesibaigiančiais įspūdžiais. Skaniai valgai, pasitrainioji ekskursijose, nusifotografuoji su beždžione (ne savo), tada vėl skaniai valgai, eini į barą, dalyvauji romo degustacijoje, tada iškilmingas vakaras, tada pagaliau gali parodyti savo vakarinę suknelę ar fraką, specialiai pirktą šią kelionei, tada šoki diskotekoje iki vidurnakčio arba iš esmės greitai atsikratai savo santaupų laivo kazino, kad kitą dieną tykiai pamirktum sūkurinėje vonioje viršutiniame laivo denyje – nes kiekviena diena atneša ką nors taip įstabiai naujo ir svaiginančio kaip „Magiškoje Disnėjaus karalystėje“, kuri, beje, turi savo kruizinių lainerių flotilę. Kartą laive „Europa“ teko matyti vokietę močiutę, kurią jos ainiai atitempia vežimėlyje į laivą nuo pat pirmos dienos, kai tik prasideda kelionių po Viduržemio jūrą sezonas. Taip ir plaukioja žiloji kokiu maršrutu visą vasarą, kiekvieną antradienį matydama Romą, o šeštadienį – Barseloną. Fantastiškas būdas įsitikinti tuo, kad jau laikas prabangiai išeiti į geresnį pasaulį.
Ir jei šiuolaikiniame kruiziniame laive valgo, miega, tuštinasi, tada vėl valgo, miega, tuštinasi (ne ne, ne miegodami) kokie 2000 keleivių, tikėtina, kad jais – ir laivu – rūpinasi antra tiek personalo, o jo pagrindinis tikslas – pasirūpinti, kad keleiviai kuo daugiau vartotų. Išleistų kuo daugiau pinigų. Kruizinio laivo ekonomika labai paprasta: reisas pelningas tik tada, kai visi pajamų generuotojai plaukdami vykdo savo planus. Dideliame laineryje barų apyvarta kasdien turi viršyti šimtus tūkstančių dolerių, tad barmenai nersis iš kailio, kad keleiviai taip ir neišsiblaivytų – rengia degustacijas, pristatymus, sekioja paskui svečius, besilepinančius „saulės denyje“ ir visur kitur. Laivo ekskursijų pardavėjai irgi padarys viską, kas tik įmanoma, kad visos išvykos būtų parduotos – kruizinių laivų operatoriai tiesiog perka krantines ar net salas, jose iškylautojai turškiasi su delfinais ar užeina į „atsitiktinai“ pakeliui įsikūrusias juvelyrines parduotuves. Šiuolaikinis kruizinis laivas su savo pardavėjais, įgula, ligoninėmis ir išties kvapą gniaužiančiais „pranašumais“ iš esmės tėra milžiniška ultraefektyvi pardavimo mašina, turinti išskirtinę galimybę į jos spąstus pakliuvusiems besilepinantiems dykinėtojams pardavinėti viską, ką tik įmanoma, ištisas 7, 12 ar keturiolika parų. Kiekvieno pardavėjo svajonė. Jei tik kokio kazino savininkai galėtų jus uždaryti savo kazino porai savaičių... Net kokios kojinių parduotuvėlės šeimininkai mielai jus „palaikytų“ bent savaitę – iš nuobodulio ir prekystalius nupirktumėte.
http://vz.lt/2/straipsnis/2009/04/28/Derivatyvizacija_I?RubricID=00000000-525f-44f8-aff5-1e0e7a73056f
Ginklavimasis, universalus įsiskolinimas ir planuojamas išnykimas- šiomis trejomis kolonomis remiasi vakarietiška gerovė – Aldous Huxley
Jei nori būti geriau išgirstas, skambėti autoritetingiau, jei mėgsti, kad Tavęs klausytų ir Tavo balsas skambėtų svariai, jei nekantrauji pasiekti daugiau ir greičiau, verta nusipirkti garsiakalbį. Kai turi gerą garsiakalbį, nebe tiek svarbu, kad neturi ką pasakyti, svarbu, kad Tave girdės. Gali išeiti vidurnaktį į kokią miesto aikštę, kurioje monumentus išniekino tualetų neradę išsivysčiusių šalių turistai, ir pasakyti ką nors monumentalaus, kad ir, „eikit Jūs visi šikt“. Brolyti, būsi išgirstas.
Derivatyvinė problema yra tai, kad netrukus visi ima vaikščioti su garsiakalbiais, o miesto valdžia įsirengia galingiausius. Tada su savo kukliu 50W garsiakalbiu esi kaip koks žvirblis tarp riaumoti galinčių babūnų.
O tyla įgyja ypatingą vertę. Ir prasmę.
Ponzi valstijos
“Jie ir vėl kalba apie ekonomiką šiemet. Ei, mano plaukai recesijoje, mano liemens apimtims- infliacija, ir man apskritai- depresija” – Rick Majerus
Kadangi esame maža tauta, tiesiog pripažinkime, kad turime sveiką shadenfreude sindromą- kuo blogiau tiems, kam sekasi, tuo geriau mums. Gera naujiena čia yra tai, kad šiandien čia, Valstijose, bent 90 procentų žmonių, kurie iki šiol mėgavosi neregėta pasaulio istorijoje prabanga ir visais įmanomais šiuolaikinės civilizacijos malonumais (tereikia pažiūrėtų į jų namus, į jų automobilius, į jų laivus, į jų vasarnamius, į jų parduotuves etc.) šiandien vos suduria galą su galu ir pagaliau turi gyventi pagal išgales, o ne kreditingumą. Tad dabar dauguma šios daugumos leidžia laiką ajurvedos stovyklose, prižiūrimo badavimo sanatorijose, vienuolynuose, šiaip, atsiskyrę, ar, jei taip ir nesugebėjo „persilaužti“, intensyvios priežiūros psichiatrinėse institucijose.
Gaila, bet tai nėra tiesa, nors mintis shadenfreude kontekste, prisipažinsiu, labai maloni. Bent jau čia Floridoje, tikrojoje Ponzi valstijoje, viskas iš pirmo žvilgsnio atrodo taip, kaip ir visada buvo: keliuose pilna tviskančių gigantiško dydžio automobilių, o pajūrio viešbučiuose sezono metu ir toliau nėra vietų. Populiariausiose viešojo maitinimo įstaigose tenka laukti ir valandą, kad gautum stalelį, o nepopuliariausiose tenka laukti dar ilgiau, kad sužinotum, jog jos jau bankrutavo.
Tikrasis Ponzi piramidės mastas Floridoje matyti „suburbijoje“- mylių mylias išsidriekusiuose pajūrio miestų priemiesčiuose. Neįtikėtinas jų augimas buvo išties kvapą gniaužiantis, BAM‘o ar Lazdynų statytojams tiesiog būtų gėda: didžiuliai vienodų namų kvartalai (pačius didžiausius čiabuviai meiliai vadina „MacMansions“) dar visai neseniai išaugdavo per kelis mėnesius, kartu su prekybos centrais, keliais ir kanalais, kuriuose jau netrukus švartuodavosi naujutėlaičiai laivai. Dykynes, kuriose dar prieš kelis dešimtmečius tegyveno keli tūkstančiai žmonių, staiga užplūdo lengviausiai pasaulyje skolinamų pinigų lavina- ir jos tapo šimtatūkstantiniais miestais. Kreditus galėjo gauti bet kas, dar turintis pulsą, ir, kaip floridiečiai patys sako, „Jei kažkas yra per daug gerai, kad būtų tiesa, mes tai... imam“. Arba, dar vaizdingiau- tie žmonės, kurie, viską metę, metėsi į šį Klondaiką, yra iš tų ultra- veržliųjų, kurie anot amerikiečių tautosakos, „visose vestuvėse nori būti nuotaka, o visose laidotuvėse- velioniu“. „Nemokamų pusryčių nebūna“ čia tapo ir pusryčiais, ir pietumis, ir vakariene, ir dar lauknešėliu šuneliui parnešti- dar pulsą turintys individai, uždirbantys vos kelias dešimtis tūkstančių dolerių per metus, masiškai tapdavo milijoninių nekilnojamojo turto „portfelių“ valdytojais. Pačioje Ponzi piramidės viršūnėje, 2005- aisias, sodininkai, santechnikai ar baseinų valytojai, bent jau mokantys skaityti, tiesiog masiškai tapdavo nekilnojamojo turto ar paskolų brokeriais. Blogiausiu atveju- matininkais ar jų padėjėjais, savo senuosius darbus užleisdami tūkstančiams naujų atvykėlių. Aukščiausiame šio ekonomikos stebuklo taške jų būdavo daugiau, nei tūkstantis per dieną. Juos čia viliojo ne pramonė, ne aukštosios technologijos ir ne specialistų trūkumas- juos viliojo saulė ir nekilnojamojo turto bumas.
Florida galėjo parduoti tik Floridą: gerovės miražą, kurį palaikė vien nenutrūkstantis naujų atvykėlių srautas. Ir tų, kurie net nesiruošė čia nuolat gyventi. Britai, vokiečiai, ar saulės pasiilgę olandai būdavo nemokamai skraidinami į Floridą pirkti ką tik pastatytų, ar net nebaigtų namų: atskrendi, paatostogauji ir dar spėji nusipirkti prabangią vilą- nes kai grįždavai į Europą, ji jau būdavo pabrangusi.
Šiandien šis srautas sumažėjo veik 100 procentų, o kai kuriose gyvenvietėse jis jau seniai neigiamas. Žmonės kraunasi daiktus, palieka taip ir neišmokėtus namus ir grįžta atgal- net į Aliaską. Mūsų naujoji pažįstama Peggy, ką tik pusvelčiui mums pardavusi archyvinę spintą ir didžiulį antikvarinių enciklopedijų rinkinį, pasiūlo dar ir spausdintuvą. Už dyką. „Neeee“- mykiu. „Thanks“. Jos namas atrodo kaip po uragano: svetainėje, iš kurios jau išgabenti visi baldai, išskyrus tuos kelis, kurių niekas nenori, karštoje prietemoje (kondicionierius sugedęs) supamoje kėdėje sėdi jos vyras, visiškai nekreipdamas dėmesio į mūsų pokalbį. Vaizdelis kaip Hitlerio bunkeryje paskutinėmis Didžiojo Reicho dienomis- palubėje vangiai sukasi apdulkėjęs ventiliatorius, sienose kyšo išluptos technikos laidai, girdisi kaip tualete šniokščia sugedęs unitazas, vyras nieko nematančiu žvilgsniu ir toliau spokso į tarpą tarp nutrūkusių žaliuzių lange, o Peggy vos ne svajingai tęsia: „Kai prieš penkerius metus atvažiavome čia iš Aliaskos, buvo labai gerai. Bet atsibodo tas karštis“. Klausiu, ką dirbote. Taip, ji buvo „realtor“- nekilnojamojo turto agentė. „Turėjau daug klientų“.„Ką dabar darysi Aliaskoj?“ „Gyvensime pas sūnų. Klausykit, gal dar šitą staliuką paimsit?“
Vėl „Neeeeh, thanks, Peggy“ Išeiname į lauką. Saulė tiesiog tvieskia, ir šioje akinančioje šviesioje baltų apleistų namukų- apstu. Fantasmagoriškas vaizdas. Veik prie kiekvieno- lentelė „Parduodamas“, „Nuomuojamas“ arba „Varžytinės“, aplink girdėti dar kur ne kur veikiančių kondicionierių gaudimas. Žmonių, automobilių, net šunų –nerasta. Tai dar viena iš sparčiai besiplečiančių post-klondaikiškų Cape Coral, Lehigh, Fort Myers ir kitų Floridos pietvakarių dykinių. Cape Coral, beje, yra daugiausiai navigacinių kanalų pasaulyje turintis miestas, kuriame dar 1970 m. gyveno vos 10.000 žmonių. Neįtikėtinas potencialas, kuris buvo ne tik išnaudotas...jis buvo išprievartautas. Kanalų gausa sutrikdė natūralų potvynių ir atoslūgių ritmą, ir be ekologinių bei ekonominių problemų, atsirado begalė kitų. Vietinis Craiglist.com mirga skelbimais apie parduodamus „sodininkystės ir vejų priežiūros“ verslus, vietiniai aukcionieriai rengia bankrutavusių verslų aukcionus kasdien, o varžytinių teisėjai tiesiog fiziškai nebespėja rengti varžytinių ir skelbti apie jas vietinėje spaudoje, kurioje ištisi puslapiai marga privalomais varžytinių pranešimais.
Pinigų kalnai
Nieko naujo. Ir vėl apie pinigus, ir apie tris žmonių tipus- tuos, kurie jų turi, tuos, kurie jų neturi, ir tuos, kurie turi tai, už ką nebeišgali susimokėti. Kai šiandien jau net penktadalis namų savininkų JAV tiesiogine prasme „skęsta“- bendrinėje anglų kalboje atsirado idioma „underwater“, reiškianti, kad namo vertė yra mažesnė, nei už jį mokama paskola, verta prisiminti, kaip mes sugebėjome paversti pinigus- universalų, skaidomą, ir vertę turintį tarpusavio mainų įrankį tiesiog skola.
Labai greitai. Mes pamiršome paprastą tiesą, kad vienintelės problemos, kurias gali išspręsti pinigai, yra pinigų problemos, ir jau seniai nutolome nuo pirmykščio, sveiko ir natūralaus vertės suvokimo, tokio, kokį puoselėjo nekrikščioniškos, ir krikščioniškomis akimis žiūrint, „primityvios“ civilizacijos. Kad ir inkų. Kai ispanų konkistadorai XVI-ojo amžiaus pradžioje užgriuvo Inkų imperiją, jie buvo sutikti „kaip Saulės vaikai“, ir jų noras turėti kuo daugiau sidabro ir aukso iš pradžių čiabuvių buvo vertinamas kaip keista šių baltaodžių būtybių užgaida.
Inkų visuomenė buvo iš esmės kitokia: nors auksas ir sidabras čia buvo vertinami, kaip nepaprasto grožio metalai (auksą inkai vadino „saulės prakaitu“, o sidabrą- „mėnulio ašaromis“), jiems nebuvo suteikta jokios piniginės vertės, nes inkų civilizacija iš esmės buvo nemonetarinė civilizacija: tik darbas čia buvo vertės vienetas. Dar ir šiandien Amazonės džiunglėse rasime tautelių ( pvz., neseniai atrasti Nukak- Maku), kurios gali gyventi „čia ir dabar“ ir net nesupranta, ką reiškia žodžiai „ateitis“ ar „turtas“. Šių tautelių žmonės pirmam atvykėliui atiduos viską, ką turi, nes nemato jokios prasmės ką nors kaupti- nori valgyti, valgyk, nori gerti- gerk. Beje, susidūrę su šiuolaikiniais, civilizuotais žmonėmis Nukak Maku nusprendė, kad „šiuolaikiniai“, ne džiunglėse gyvenantys žmonės yra pusiau žmonės, pusiau velniai- „nes valgo daugiau, nei jiems reikia, ir niekina tai, ką valgo. Tik demonai taip gali“- rašo juos fotografavęs Niels Van.
Panašiai ir inkai net negalėjo patikėti, kad „saulės vaikai“ yra tiesiog pamišę dėl „saulės prakaito“ ir „mėnulio ašarų“, ir šis netikėjimas jiems brangiai kainavo- ispanai labai greitai nušlavė naivuolių inkų civilizaciją: nugalėjo jų didžiulę kariuomenę patetiškai mažomis pajėgomis (inkai, pasirodo, bijojo arklių), įkalino jų imperatorių Atahuallpa, ir net kai šis lengvu mostu pažadėjo, kad yra pasiruošęs išpirkti savo laisvę tiek aukso, kiek reikėtų užpildyti kambarį, kuriame buvo laikomas (veik 6000 kg) ir dvigubai tiek sidabro (13000 kg), ispanai, gavę sutartą šių suvenyrų kiekį, imperatorių nužudė viešai, klasikiniu inkviziciniu metodu: užsmaugė metaline apykakle, garota.
Tiek suvenyrų iš šios karalienės palaimintos turistinės išvykos ispanams, žinoma, neužteko- netrukus, beieškodami El Dorrado, jie surado dar geriau: visiškai simetrišką Cerro Rico kalną dabartinėje Bolivijoje, kuris buvo- čia tai suvenyras- tiesiog gryno sidabro rūdos kalnas. Šis atradimas buvo esminis įvykis pasaulinėje pinigų istorijoje- per veik du šimtus metų, kol neiškasė viso, ispanai į Europą pargabeno veik 45000 tonų „mėnulio ašarų“, Ispanijos karalienė nerealiai praturtėjo (vien jai atiteko 7000 tonų), kasykloje buvo metodiškai išnaikinti (nuo gyvsidabrio garų, naudotų sidabrui išgryninti) veik visi čiabuviai, kai jų nebeužteko, ispanai atsivežė tūkstančius vergų iš Afrikos, ir šie, pasirodo, išlaikydavo ilgiau, nei mulai, tad netrukus vergai perėmė ir mulų darbus. Kasyklose įkurtas miestas, Potosi, tapo ekstravagantiško turto sinonimu, o jo monetų kalyklos įspaudas, PTSI, spėjama, tapo pagrindu $ ženklui.
Akivaizdu, kad tokia „mėnulio ašarų“ griūtis į Europą sukėlė neįtikėtiną infliaciją- mat iki XVI-ojo amžiaus Europa kentėjo nuo dar Romos imperijos de facto veikusių pinigų, sidabrinių dinarų, trūkumo, ir net visi Kryžiaus žygiai, be švietėjiškos ir švelniai genocidinės misijos, pirmiausia buvo rengiami sidabrui iš musulmoniško pasaulio atimti.
Ispanijos karalystė, taip netikėtai praturtėjusi (galime pasakyti, kad tai buvo masyviausia Europos ekonomikos stimuliacija iš visų iki tada vykusių, tikra „stimuliacinė fiesta“, „stimulus grande“- panašiai kaip „beprecedentis“ (sic!) ekonomikos stimuliavimas JAV šiandien), gavo suprasti, kad sidabras- net ir tūkstančiai jo tonų- verti tik tiek, kiek už juos kažkas pasiruošęs mokėti. Atsiradus tiek daug „pinigų“, jų vertė krito. Žinome, kas buvo vėliau: Ispanija iš globalaus „žaidėjo“ labai greitai- būtent po šio „praturtėjimo“ tapo tiesiog „outsideriu“.
Bet šiandien tam, kad sukurtum pinigus, ar kad šiaip, gerokai stimuliuotum ekonomiką, sidabro nebereikia. Nereikia net aukso. Po to, kai Nixon‘as galų gale „atrišo“ dolerį nuo bet kokių sąsajų su auksu, pagrindinių pasaulio valiutų vertes nustato rinka. Kuri tapo didžiausiu pasaulio kazino, veikiančiu 24 x 7, ir akimirksniu galinčiu nuspręsti bet kurios lošime dalyvaujančios valiutos likimą- jei tik stambiausiems žaidėjams, didiesiems pasaulio bankams, to tikrai reikėtų. Dauguma „paprastų“ pasaulio žmonių visiškai nesuvokia, kas šiandien yra pinigai, kas yra M0, M1 ir M2, ir net nenujaučia, kad tai tėra paprasčiausi pažadai apmokėti tam tikrus įsipareigojimus, kurių jau seniai nebesupranta nei įsipareigojusieji, nei tie, kam jie įsipareigojo. Naivuolius, manančius, kad pinigai yra pinigai, dar aštuonioliktame amžiuje puikiai apibūdino britų poetas ir politikas, „Spectator“ žurnalo įkūrėjas Joseph Addison: „Tai tokie primityvūs žmonės, kurie net nesuvokia kito būdo gauti pinigų- tik dirbti“.
Yra daug efektyvesnių būdų greitai praturtėti. Olandai, sukūrę patarlę, kad „pažadai kuria skolas, o skolos kuria pažadus“ , sukūrė ir šių dienų bankų prototipą, Amsterdamo Wisselbank‘ą dar 1609- tuo pat metu kai Ispanija, taip ir nesupratusi kreditingumo reikšmės, bent 14 kartų iš eilės susimovė prieš savo kreditorius, tame tarpe Antwerpeno pirklius.
Tačiau, palyginus su dabartiniais bankais, Wisselbank buvo tikras dinozauras, nes garantuodavo visus depozitus veik šimtaprocentiniais tauriųjų metalų rezervais. Primityvu. Pirmąjį tikrai šiuolaikinį banką, multiplikuojantį pinigus iš...oro, sukūrė švedai- jų Riksbanko valdytojai 1656 m. jau suprato, kad jiems nebūtina skolinti tik tiek, kiek bankas turi rezervų- verta paskolas paversti savo aktyvais ir skolinti daug daugiau, nei, reikalui esant, galėtų grąžinti. Ir jei senovėje žmonės tesugebėdavo sukurti tokius primityvius žaidimus, kaip šachmatai, ar šaškės, šiandien mes sugebėjome sukurti ir „Monopolį“, ir „Alias“, kurie neaplyginamai stipriau stimuliuoja išblaškyto dėmesio intelektą. Ir kiekvienas pyplys, žaidžiantis monopolį, šiandien supranta, kad geriausia strategija- būti bankininku. Kai sukuri „savo“ pinigus, belieka laukti, kad kiti žaidėjai skolintųsi, pirktų, žaistų, ir net jei jie pralaimi, ar laimi, svarbu, kad ir vėl skolintųsi, ir mokėtų palūkanas.
Šiuolaikiniai super bankai daugiau nieko ir nedaro- būdami super efektyvūs ir norėdami maksimaliai uždirbti, jie pasiruošę stimuliuoti skolinimąsi visom keturiom, globaliai, nes tai yra jų pagrindinis uždarbio šaltinis. Jie ne tik kontroliuoja pinigų pasiūlą, jie kuria pinigus, iš nieko, nors naivuoliai iki šiol galvoja, kad tai vyriausybių prerogatyva.
Seras Josiah Stamp‘as, buvęs „Bank Of England“ valdytojas ir antras turtingiausias žmogus Didžiojoje Britanijoje tuo metu (1927 m.), kartą neapdairiai prasitarė: „Dabartinė bankų sistema pinigus kuria iš nieko. Šis procesas yra pats įspūdingiausias triukas iš visų, kada nors demonstruotų./.../ Bankininkams priklauso visa žemė. Ir net jei ją iš jų atimsite, bet paliksite jiems galias kurti pinigus iš nieko, jie, brūkštelėję plunksna, sukurs pakankamai pinigų, kad viską nusipirktų atgal. Jei iš jų atimtume šias galias, didžiuliai turtai- tame tarpe ir mano- tiesiog išnyktų, ir tada gyventume geresniame ir laimingesniame pasaulyje. Bet, jei norite ir toliau vergauti bankininkams ir mokėti už savo vergovę, tiesiog leiskite jiems ir toliau kurti pinigus bei kontroliuoti kreditus“.
Jei tai suvokiame, ups, visa, ką nuveikė TVF ir Pasaulio bankas nuo savo įkūrimo irgi galima pavadinti tiesiai šviesiai- jie pasirūpino, kad pasaulyje nebeliktų nors kiek svarbių valstybių, kurios būtų neprieinamos globalių bankų kontrolei.
Paradoksalu, bet vienintelis svarus šiuolaikinis nepriklausomos monetarinės politikos pavyzdys buvo... Hitlerio Vokietija, kuri, nebesugebėdama mokėti repatrijacijų ir negaudama jokių kreditų, sukūrė savo nepriklausomus pinigus – darbo biržos sertifikatus, nesusaistytus nei skolomis, nei palūkanomis, be jokių įsipareigojimų bankams- tarpininkams ir neįtikėtinai sėkmingai- per ketverius metus iš visiškos griuvenos tapo pirmaujančia Europos industrine valstybe. Būtent tada Vokietijoje buvo nutiesti garsieji autobahnai ir pasirodė pirmieji volkswagenai.
Bet šio fakto istorijos ar ekonomikos vadovėliuose nerasime, nes jis tiesiog politiškai nekorektiškas. Masinės dezinformacijos priemonės taip pat mažai kalba apie tai, kad privačią –atliekančią centrinio banko funkcijas -Fedaralinio Rezervo bankų sistemą JAV oficialiai kontroliuoja didžiausi privatūs pasaulio bankai, ir mes nesužinosime, kaip ir kiek, nes Fed, kaip privati institucija, neprivalo šios informacijos atskleisti. Mes tegalime matyti, kad bankų banko „Goldman Sachs“ alumni, su savo ypatingu supermenų mentalitetu (taip šiuos vikruolius apibūdino Nobelio premijos laureatas, ekonomistas Paul Krugmanas) jau ne pirmi metai veikia „šalies labui“ visose svarbiausiose JAV finansinėse institucijose- ir Iždo departamente, ir Federalinių rezervų banke. Absoliuti galia korumpuoja absoliučiai. Vieni analitikai „Goldman Sachs“ jau pervadino į „Goverment Sachs“- ypač kai žinome, kad „Goldman Sachs“ svariai prisidėjo prie prezidento Obamos rinkimų kompanijos finansavimo.
„Tie, kurie ilgai sekė mūsų veiklą, žino, kad mūsų tyrimai rodo, jog tragiškos šiandienos monetarinės ir ekonomikos problemos didžiąja dalimi prasidėjo tada, kai atsirado Federalinių Rezervų sistema. Mes taip pat ne kartą pabrėžėme, kad pirmaujantys privatūs bankininkai panaudojo savo didžiulę įtaką centrinio banko bankininkams ir politikams paveikti, kad būtų priimta tokia monetarinė politika ir tokie bankininkystės įstatymai, kurie būtų iš karto naudingi bankininkams, bet prieštarautų visuomenės interesui ateityje, ir net pačių bankininkų interesui tolimesnėje perspektyvoje“- savo ataskaitoje skelbė Amerikos ekonominių tyrimų institutas (AIER).
Galbūt todėl šiandieninės kreditų (= finansų) krizės metastazės yra tokios nemalonios, ir būtent todėl bankų bankai imasi tokių stambių rinkos manipuliacijų, kurių nedrįsdavo iki šiol. Vieša paslaptis, kad bankų bankai gali ir sugeba pastūmėti visas svarbiausias rinkas ta kryptimi, kuria jiems reikia, ypač dabar, kai biržų apyvartos būna rekordiškai mažos, ir yra galimybės naudotis tokiais finansiniais svertais, kurių anksčiau tiesiog nebuvo.
Kiekvienas pyplys šiandien gali 24 valandas per parą prekiauti valiutomis ar indeksais milijoninėmis sumomis, investavęs 10, 20, 40 ar net 100 kartų mažiau, nei jo sandorių vertė, ir aišku, palikti pinigus šiame kazino lygiai tiek pat kartų greičiau. Tačiau jei pyplys būtų „rinkos kūrėjas“ ir turėtų visą svarbiausią informaciją iš patikimiausių šaltinių vyriausybėse bei praktiškai neribotas lėšas, jis įgytų esminį pranašumą. Totalų pranašumą.
Amerikiečiai šmaikščiai sako, kad „neverta pirsčioti prie supermeno narvo“, tad gal geriau apdairiai patylėsiu ir šios temos nebevystysiu. Žinodamas, kad šiuolaikiniai pinigai iš esmės tėra instrumentai paversti turtą skola arba, kaip sakydavo termoekonomistas Nicholas Georgescu-Roegen tiesiog „niekas, kurį tu gauni už kažką prieš gaudamas bet ką“, dėl esmės galiu būti ramus: ekonomika, kuri greičiau kuria skolas, nei turtą, arba kurios ateities turiniai įsipareigojimai neproporcingai išauga, anksčiau ar vėliau turės susistyguoti- ir nors skolų kūrimas gali būti beribis, su daugkartiniais „naujais bandymais“, kuriuos mes netgi galime palaikyti ekonominės situacijos „prašviesėjimais“, galų gale abstrakčių ir nesuprantamų jiems skolų turėtojai po eilinio šoko pareikalaus pinigų atgal. Va ir paaiškės, kam nebeliko kėdžių. Ir būtent tada suprasime, ką sako profesorius Henry C. K. Liu: dabartinė monetarinė sistema tėra „žiauri apgavystė“, tad „mūsų visas supratimas apie ekonomiką turės pasikeisti, lygiai taip, kaip fizika pakeitė žmogaus suvokimą apie tai, kad žemė nestovi vietoje, ir kad ji nėra visatos centras, apie kurį sukasi visos kitos planetos“
Pornoporeikiai
„Maistas. Vanduo. Pastogė. Miegas. Socialinė infliacija šiuos poreikius pavertė godumu. Staiga tarp pirminių išgyvenimo poreikių atsirado mobilusis telefonas, kabelinė televizija ir prancūziškas manikiūras. Mes tapome absoliučiai didžiausias niurgzliais žmonijos istorijoje su absoliučiai mažiausiu pateisinimu šiam niurzgėjimui“- Charlie Diekatze.
Kuo šiandien žada tapti mūsų civilizacija? „Išsivysčiusios“ šalys tapo „paslaugų“ visuomenėmis. „Čia ir dabar“ įmanomi visi įmanomi hedonistiški malonumai, kurie vis tiek tėra svarbiausių žmogaus poreikių derivatyvai. Ir kurių visiems „socialiai atsakingiems“ = “socialiai adaptuotiems” išsivysčiusių šalių piliečiams taip reikia. Argi ne ironiška, kad per tiek laiko, kiek užtrunka apkirpti kokį post-industrinės, paslaugų šalies pilietį, kuris dar turi plaukų, neišsivysčiusiose šalyse pagaminamas automobilis, kokie dvylika kompiuterių, gal net trisdešimt mobiliųjų telefonų, ir bent kelios dešimtys tūkstančių neplyštančių, antibakterinių, braškių skonio prezervatyvų, kurių patvarumas, kas be ko, dar patikrinamas elektra.
Nors ar verta? Dar 1992 m. danas profesorius Niels Skakkeback nustatė, kad per 50 metų vidutinis išsivysčiusių šalių vyrų spermos kiekis sumažėjo per pusę, kiti tyrimai šią tendenciją tik patvirtino- jei 1970 m. vidutinis vyras sugebėdavo „išspausti“ apie 100 milijonų spermatozoidų viename mililitre, tai 1990 m.- jau tik 50 milijonų. Tokiu pagreičiu greitai išsivystysime į naująją rūšį, homo infertilitus, bet tuo, dėl savaime suprantamų priežasčių, džiaugsis tik viena karta. Beje, sekso gigantas su mažiau nei 20 milijonų spermatozoidų / ml ir šiandien kliniškai laikomas nevaisingu sekso gigantu, tad prezervatyvų gamintojai be triukšmo, taikiai bankrutuos. Kai šiandien bankrutuoja ne tokie gigantai, to niekas ir nepastebės.
Juolab, kad dauguma sekso gigantų šiandien užsiima ne tikru, o derivatyviniu seksu. Ačiū taip išaugusiai pornografijos industrijai (jau 30 milijardų dolerių per metus, pusė metinio Lietuvos BVP) ir internetui, leidusiam kiekvienam sekso galiūnui kad ir n kartų per dieną smagiai pabendrauti su bet kokio kalibro porno žvaigžde. (Ne veltui jos tokios populiarios ir įtakingos- šiemet dar viena aktyviai ruošiasi rinkimams į JAV kongresą, o Europoje tai jau seniai nebe naujiena). Daugiau nei pusė duomenų srauto internete susiję su pornografija ir erotika, vienas iš keturių amerikiečių interneto vartotojų pornografinėse svetainėse praleidžia daugiau nei valandą per mėnesį (akivaizdu, kad taip patenkinti savo aistras daug paprasčiau ir greičiau), vien MySpace.com save narciziškai reklamuoja daugiau nei 26000 baustų už seksualinio pobūdžio nusikaltimus galiūnų, ir didžioji dauguma (!)- daugiau nei 90 procentų vaikų Didžiojoje Britanijoje susipažino su pornografija internetu būdami 11.
Derivatyvizacija su akivaizdžiom pasekmėm- jei kiekvieną vakarą, ar rytą, praleidi laiką su aukščiausius reitingus turinčia porno žvaigžde, tikėtina, kad į savo partnerę, partnerį ar (šiandien tai irgi darosi vis populiariau) naminį gyvūną žiūrėsi mažiau reikalaujančiu žvilgsniu. O gal net nebežiūrėsi. Kam vargti su romantiškom vakarienėm, aistringom glamonėm ir galų gale, neslėpkim, brangiais pirkiniais bei kitom tradicinio asistavimo banalybėm, jei savo paskutinius 20 milijonų leisgyvių spermatozoidų gali vikriai išleisti bendraudamas su kasdien nauja skaitmenine gražuole, gražuoliu, asilu (visos pakraipos turi nišą) ar, jei internetą atjungė, gumine natūralaus dydžio lėlyte?
Juolab, kad pornografija, anot Larry ir Wendy Maltz, parašiusių „Porn Trap“, elementariai desentizuoja, nes pornografijos gerbėjai iš esmės tampa narkomanais, kuriems reikia vis didesnės, dramatiškesnės, grynesnės dozės: „Pornografijos žiūrėjimas smegenyse išskiria laviną malonių hormonų ir chemikalų. Kai kurie mokslininkai šias reakcijas tapatina su pokyčiais, kurie vyksta naudojant kokainą“.
Vienintelė porno problema- kompiuteris, ar lėlė tavęs nemyli. Tavo aistra yra be atsako, o jei mėgsti masturbuotis „gyvai“ prieš interneto kamerą, bendraudamas su gražuole už jūrų marių (ir šis poreikis „išsivysčiusiose“ visuomenėse jau seniai atsakytas), tai kainuoja.
Kada moterys atsako jausmu? Kai yra geidžiamos. Kur moterys labiau geidžiamos? Tik ne ten, kur jų retušuoti, hiperbolizuoti ir didžiakrūčiai įvaizdžiai parduoda viską: pradedant padangomis, baigiant galanterija. Vėlgi, ironiška, kad būtent musulmonai ir kiti ortodoksai, visą dieną tematydami po čadra paslėptų žmonų akis, ar pirštus, yra jautriausi grožiui. Netikite? Prakirpkite paklodėje dvi skylutes, tada užmeskite paklodę ant žmonos ir nuo šiol ja grožėkitės tik taip- mėnesius. Netrukus dėkosite Alachui už sugrąžintą harmoniją šeimoje.
Daug jautresni ir Nukak-Maku žmonės, kurie ir vėl nesuprastų, kokios gi čia problemos mus kamuoja. „Valgot daugiau, nei jums reikia“, pasakytų. Ir būtų teisūs.
http://www.mindgasmic.com/ese76.htm
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą