Vis garsiau iš kai kurių politikų ir teisininkų (pvz., K. Čilinsko) lūpų pasigirsta tezės apie oligarchijos grėsmę mūsų valstybei. Nejaugi tai realu?
– Lietuva neabejotinai yra nomenklatūrinė oligarchinė „valdomos demokratijos“ šalis. Ją valdo trys siauri ir negausūs įtakingiausių žmonių sluoksniai: valdančiųjų partijų viršūnes sudaranti nepakeičiama politinė nomenklatūra, aukštoji valdininkija ir verslo magnatai (oligarchai). Nuolatinė šiems sluoksniams priklausančių grupuočių, arba „klanų“, kova ir kuria demokratiškos valstybės regimybę. Paprastų piliečių galimybes dalyvauti politikoje riboja ne tik pinigų stoka, bet ir diskriminaciniai rinkimų įstatymai, palankūs nomenklatūrinėms partijoms. Faktiškai Lietuvoje egzistuoja pagal Vakarų demokratijos standartus sukurptas fasadinės pseudodemokratijos modelis. Lietuviškoji „valdoma demokratija“ nuo rusiškosios skiriasi tik tuo, kad yra šiek tiek subtilesnė, todėl geriau slepia savo sovietines ištakas. Atvira prievarta čia nereikalinga. Nepaklusnaus piliečio tykanti nedarbo ir skurdo šmėkla drausmina ne prasčiau negu anksčiau visagalis KGB. Oligarchams priklausanti žiniasklaida vykdo tokį patį „smegenų plovimą“ kaip ir sovietinės propagandos mašina, tačiau tai daro kur kas labiau paslėpta – „pramogų“ – forma, todėl ir rezultatai yra gerokai įspūdingesni. Paskutinis itin iškalbingas šio poveikio liudijimas – sukrečiantis procentas išrinktąja Prezidente iš anksto (t. y. aklai) pasitikinčių piliečių. Tokio rodiklio galėtų pavydėti labiausiai atsilikusių trečiojo pasaulio valstybių diktatoriai. O tai reiškia, kad (norėdama ar nenorėdama) Prezidentė jau yra pasmerkta būti dar vienu „gelbėtoju“.
http://www.alfa.lt/straipsnis/10281019/?Radzvilas..Lietuvos.piktzaizdes..del.demokratijos.stokos=2009-07-11_17-43
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą