Žodžiai sau ir pasauliui

Verta perskaityti. Niall Ferguson „Pinigų triumfas: finansai pasaulio istorijoje“

2011-06-19T10:21:00.002+03:00

Turbut geriausia knyga apie pasaulio finansų istorija parašyta populiaria ir suprantama kalba. Nuo molinių lentelių iki dolerio. Gal autorius ir perdėjo šiek tiek apie tai, kaip vienas škotas sukėlė prancūzų revoliuciją, bet pinigai šioje revoliucijoje ištiesų suvaidino didelį vaidmenį. O kad šių dienų krizė tik viena iš daugelio buvusių, tai nieko naujo, bet autorius moko suvokti tai, kas gali padėti pasitinkant naują krizę. Ir šiaip sunku atsitraukti skaitant.

Žemė vis dar sukasi

2010-11-29T19:15:00.000+02:00

Mes gyvename informacijos triukšme, kuriame tiesą gali įžvelgti tik tas, kuris nors laikinai išjungia triukšmo šaltinius, kad šis nepasiektų žmogaus ausų, proto, jausmų. Pasaulis nenumaldomai šaudo ir sprogdina, atrodo, kad geriausia investicija - ginklai ir šoviniai. Visa tai gula ant tokio begalinio konvejerio, kuris juda iš karo gamyklų tiesiai į mūšio lauką. Jeigu neįmanoma šaudyti, tada kovojama intrigomis. Gamta irgi kovoja - mums ji iškėlė kartelę išgyvenimui - arba alinantis karštis arba dantis smelkiantis šaltis. Jeigu žmogus pavargtų kovoti, gal nurimtų ir gamta? Kokiam ateiviui atrodome kaip skruzdėlyne besipešančios skrusdėlės. Net nežinau ar jos pešasi skruzdėlyne. Bet jos žino kaip skruzdėlyną statyti. Ar mes žinome? Ar tik pučiame ekonomikos burbulus, kol pastarieji sprogsta? Bet rytas dar ateina, vadinasi, mūsų Žemė sukasi.

Verta perskaityti. Slavoj Žižek. Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą.

2010-08-09T13:51:00.000+03:00

Slavoj Žižek. Sveiki atvykę į Tikrovės dykumą: esė. Iš anglų kalbos vertė Edgaras Klivis, Audronė Žukauskaitė, Nida Vasiliauskaitė. – Kaunas: Kitos knygos, 2010. – 200 psl.

Mėnesio apžvalga. Liepa. 2010 m.

2010-07-21T10:54:00.000+03:00

Tokių karščių nebuvo jau seniai. Po šaltos žiemos - karšta vasara. Tiesiog žemyninis klimatas. O kaip jums orai? Ar dar gyvi?

Verta perskaityti. Mark B. Mengel, L Peter Schwebert. Family medicine.

2010-07-20T21:15:00.000+03:00

Verta perskaityti. Timothy Hoff. Practice under pressure.

2010-06-27T09:57:00.002+03:00

Nuostabi knyga. Verčia susimastyti apie mūsų kasdienę praktiką, naujus iššūkius šeimos medicinai. Nors skirta JAV skaitytojui, tačiau problemos panašios.

Verta perskaityti. Mark Hollingsworth, Stewart Lansley. Londongradas.

2010-06-18T13:40:00.000+03:00

Knyga idomi, daug faktų, autoriai bandė būti objektyvūs, bet gal nevisai pavyko. Aiškus nusistatymas prieš oligarchus ir jaučiamas nežymus palankumas Rusijos valdžiai.

Verta perskaityti. Valerij Paniuškin, Michail Zygar. Gazpromas - rusų ginklas. Kaunas: Kitos knygos, 2008. - 247 p.

2010-03-15T19:23:00.000+02:00

Verta perskaityti. Joelio Bakano knyga „Korporacija“

2010-02-13T14:15:00.001+02:00

Kanados teisininkas Joelis Bakanas knygoje „Korporacija“, pagal kurią 2004 m. sukurtas dokumentinis filmas „The Corporation“, teigia, jog verslo korporaciją charakterizuoja psichopatiškas godumas, žmogiškumo ir socialinės atsakomybės ignoravimas. Knygai panaudoti interviu su laisvosios rinkos guru Miltonu Friedmanu ir Peteriu Druckeriu bei aršiausiais jos priešais – Noamu Chomsky ir Naomi Klein. Knygoje apžvelgiama korporacijų atsiradimo ir įsigalėjimo istorija.

http://www.kitosknygos.lt/

Verta perskaityti. R.Kuodis.Kaip visiems laikams atsikratyti finansinių krizių?

2010-01-30T17:09:00.002+02:00

Žurnalas VALSTYBĖ
Nr. 2 (34) 2010 m. vasaris
,,Iš esmės bankai ekonomikoje turi dvi svarbiausias funkcijas – jų padedami gyventojai ir įmonės moka vieni kitiems. Antra, bankas yra tarpininkas, taupančiųjų (paprasta gyventojų) santaupas (paprastai trumpalaikius indėlius) paverčiantis kartais sėkmingomis, kartais nevykusiomis investicijomis, t. y. jis suteikia ilgalaikes paskolas įmonėms
(kapitalo prekėms įsigyti ar apyvartinėms lėšoms), gyventojams
(būstui ir kitoms ilgalaikio vartojimo prekėms pirkti) ar valstybei (biudžeto deficitui finansuoti).Dėl dalinių atsargų sistemos, kurią prieš kelis amžius išrado auksakaliai ir kuria nuo to laiko ir remiasi bankininkystė,
jūsų į banką paprastai gana trumpam padėtas litas virsta keliais ar net keliolika litų ilgalaikio kredito –
apie pinigų multiplikatorių turbūt esate girdėję.Tačiau ši dalinių atsargų sistema ir nežinojimas, ar atsakingai bankas jūsų pinigus panaudojo išduodamas paskolas, ir yra pagrindinė bankų nestabilumo priežastis. Bankai tikisi, kad daug indėlininkų neateis vienu metu atsiimti indėlių, nes jie kasoje teturi tik kelis centus iš jūsų padėto lito."

Verta perskaityti. Michael Crichton - Baimės būsena.

2010-01-10T10:54:00.002+02:00

Visuotinė baimė. Baimė dėl ateities, baimė dėl užterštos aplinkos įtakos sveikatai, baimė dėl laukinių gyvūnų platinamų ligų, baimė susilaukti silpnapročio ar apsigimusio palikuonio, kraujomaišos baimė, baimė valgyt tręštas daržoves etc. Net baimė netikėti visais, nes negali gi visi klysti. Krūva baimių, supančių mus iš visų pusių, valdo mus, pastūmėja atlikti vienus veiksmus, nuo kitų - susilaikyti. Baimė, kuria mumis kažkas manipuliuoja, kurią mes gavome iš savo tėvų ir perduodame savo vaikams. Baimė – tai būsena, kurioje tu gyveni, tik to nesuvoki.

Verta perskaityti. J. Grisham - Apeliacija.

2010-01-10T10:51:00.002+02:00

Misisipėje, sausakimšoje teismo salėje, prisiekusieji paskelbia pribloškiantį verdiktą chemijos kompanijai, kaltinimai toksinėmis medžiagomis užteršus nedidelio miestuko vandenį. Kompanija apeliuoja į Misisipės Aukščiausiąjį Teismą. Devyni jo teisėjai kurią nors dieną turės arba verdiktą patvirtinti, arba jį panaikinti.

Gera knyga apie tamsiąją kapitalizmo pusę.

Verta perskaityti. Vidas Jankauskas. Derivatyvizacija (I, II, III).Verslo klasė

2009-09-06T17:33:00.005+03:00

Na, ir pavadinau. Naujadaras, kurį smagu išvesti iš kito. Derivatyvas. Tiems, kas nežino, ką reiškia „derivatyvas“, Lietuvos Vertybinių popierių komisija aiškina taip: „Išvestinės finansinės priemonės (finansiniai instrumentai) arba derivatyvai yra tos priemonės, kurių pinigų srautai visiškai priklauso nuo kitos, pirminės, paprastesnės priemonės arba turto vertės.“
Vienos „išsivysčiusios“ (ar ne graudžiai skamba?) šalies ekonomistas, ir vėl pranašaujantis sunkmečio pabaigą, dar šiemet ar jau kitais metais (nors, kaip ir absoliuti dauguma jo gentainių, taip ir nesugebėjęs to sunkmečio numatyti nei pernai, nei prieš kelerius metus) atsibunda ryte ir liūdnai pagalvoja, kad jam ir vėl teks kokias aštuonias valandas pranašauti (o jei jis – darbomanas, tai ir visas keturiolika). Ne tiek svarbu, kur jis atsibunda: ar pavienių dangoraižių randais suniekintoje Marijos žemėje, ar kokiame Manhatano mūre, kurio prabangių butų vertė irgi krinta kasdien, – veiksmai tokie patys:

Išlipa iš lovos (lova pagaminta Kinijoje, patalynė – Indijoje), sliūkina į dušą (dušo padėklas gamintas Kinijoje, durelės – Kinijoje, dušo galvutė – Kinijoje, kempinė – Bangladeše), prausiasi (muilas ir rankšluostis pagaminti Indijoje), šluostosi (rankšluostis išaustas Kambodžoje), valosi dantis (šepetėlis pagamintas Kinijoje, šereliai – Indijoje), apsiauna „X“ markės prestižines kelnaites (pagamintas Birmoje „X“ gamykloje – kad mūsų ekonomistas bent suvoktų, apie kokią pelno maržą čia kalba!) ir paprastus baltus marškinėlius (pagaminti Laose), geria kavą (puodukas pagamintas Kinijoje, kavos aparatas irgi, kavos pupelės atkeliavo iš Kenijos) ir per Kinijoje surinktą televizorių stebi kitų ekonomistų pranašystes.

Tada apsiauna Kinijoje pagamintus batus, pasiima kinišką skėtį, apsivelka Indijoje pasiūtą lietpaltį ant Tailande pasiūto kostiumo – ką jau kalbėti apie kojines, marškinius, kaklaraištį, rašiklius, mobilųjį telefoną, portfelį, asmeninį kompiuterį, tarpdančių valymo siūlą ir visus kitus šiandien moderniam žmogui svarbius daiktus, kuriuos šis ekonominės minties šviesuolis turi. Be dar senelio dovanoto „Patek Phillipe“ laikrodžio, visa kita gaminta „besivystančiose“ šalyse.

Vystosi tie, kas dirba
Terminas „besivystančios šalys“ suponuoja vieną paprastą ir akivaizdų dalyką: „išsivysčiusios“ šalys nebesivysto. Jei nebesivysto, vadinasi, logiška, kad jos degraduoja. Bent jau akivaizdžia buitine prasme – to mūsų ekonomistas greičiausiai ir nepastebi – nebegamindamos replių, vinių, kavos aparatų ar kojinių, jos tapo priklausomos nuo tų šalių, kurios visa tai tiekia. Ir ne tik tai. Būtent „besivystančių“ šalių žmonės, legaliai ar ne, atvykę į „išsivysčiusias“, keičia nukaršusiems „išsivystėliams“ sauskelnes, tvarko jų namus ir želdinius, naktimis plauna parduotuves, valo tualetus, dirba ūkiuose ir visą parą už jūrų marių atsakinėja telefonais į klausimus apie sparčiai mažėjančias santaupas ar sutrikusį kompiuterių darbą.

Nereikia būti ekonomikos ar finansų guru, kad suvoktum, ką suvokia ir penkiametis: globaliuose mainuose ar globaliame turgelyje tų, kurie vartoja, ir tų, kurie gamina, gyvenimo lygis ilgainiui supanašės. Tiesiog amerikiečiai gyvens panašiai kaip kinai, o kinai gyvens panašiai kaip amerikiečiai. Paprasta. Taip kažkada atsitiko Britų imperijai. Japonija ar Taivanas šiuose mainuose iš „besivystančių“ tapo „išsivysčiusiomis“.

Samdomo ekonomisto problema yra pati sau prieštaraujanti „samdomo ekonomisto“ sąvoka. Kas, jei ne praeitį analizuojantys ir ateitį drįstantys pranašauti ekonomistai galėtų geriausiai iš to pasipelnyti? Samdomas ekonomistas yra kaip dvaro muzikantas – kad ir kaip gerai jam mokėtum, gros jis tik tiek, kiek reikia, ir tik tai, kas tinka dvarui. Įžvalgūs ekonomistai neturi būti samdomi, kad galėtų gyventi iš savo įžvalgų. Neįžvalgūs ekonomistai samdomi, kad įžvelgtų tiek, kiek reikia ar dera įžvelgti, būtent todėl šis sunkmetis kai kam – net daugumai – toks netikėtas. Ironiška, kad iš krizės mus traukia ir toliau trauks tie patys „šviesuoliai“, kurie taip ir nesugebėjo jos numatyti. Atsimenate tokį linksmą mokyklos žaidimą? Keturios kėdės, aštuoniese sukasi ratu aplink, kol muzika groja – viskas gerai, bet staiga muzika nutyla, reikia atsisėsti, ir keturi, bejėgiškai pasimuistę, lieka be kėdžių. Arba, kaip sako Warrenas Buffetas, pamatome, kas jūroje maudėsi be kelnaičių, tiktai tada, kai vanduo staiga atslūgsta. Ir nors Johnas Manyardas Keynesas buvo aršus vyriausybės kišimosi į ekonomiką šalininkas ir iš esmės intervencionizmo pradininkas, jam nereikėjo būti samdiniu, nes jis puikiai vertėsi iš savo kapitalo, kurį sukaupė, nes buvo itin įžvalgus.

Bet net ir jo teorijos šiandien aršiai kritikuojamos, ir kol abiejų pagrindinių mokyklų ekonomistai riejasi, laivas dreifuoja. Laivas šiuo atveju yra puiki metafora – ar teko kada keliauti šiuolaikiniu kruiziniu laivu? Tikra odė hedonizmui. Iš karto prisimenu būrius – o gerame laive gerais laikais susirenka ir 2000 keleivių – besilepinančių kelione „išsivysčiusių“ šalių atstovų. Štai pakyli trapu, apsauga peršviečia tamstos bagažą, atima alkoholį (kad pirktum jį laivo bare), laimingas nužygiuoji į savo kastos kajutę-apartamentus su vaizdu į jūrą, arba, jei esi žemesnės, „nuskriaustųjų“ kastos, į kažkokią stendinėmis sienelėmis atitvertą skylę be langų, kurioje, be kita ko, gali mėgautis galingu dyzelinių laivo variklių riaumojimu. Va ir pradedi lepintis kelione: lainerio parduotuvėmis, restoranais, baseinais, kazino, SPA procedūromis, šokių aikštelėmis ir mini golfo laukeliais. Čia gali laipioti dirbtinėmis uolomis arba leisti laiką laivo bibliotekoje, gali pietauti su kapitonu prie vieno stalelio arba keliauti į ekskursiją kuriame nors egzotiškame krante, kuriame čiabuviai jau akis pražiūrėjo, belaukdami nuobodžiaujančių turistų.

Ir taip plauki diena po dienos mėgaudamasis savo kastai leistina prabanga ir nesibaigiančiais įspūdžiais. Skaniai valgai, pasitrainioji ekskursijose, nusifotografuoji su beždžione (ne savo), tada vėl skaniai valgai, eini į barą, dalyvauji romo degustacijoje, tada iškilmingas vakaras, tada pagaliau gali parodyti savo vakarinę suknelę ar fraką, specialiai pirktą šią kelionei, tada šoki diskotekoje iki vidurnakčio arba iš esmės greitai atsikratai savo santaupų laivo kazino, kad kitą dieną tykiai pamirktum sūkurinėje vonioje viršutiniame laivo denyje – nes kiekviena diena atneša ką nors taip įstabiai naujo ir svaiginančio kaip „Magiškoje Disnėjaus karalystėje“, kuri, beje, turi savo kruizinių lainerių flotilę. Kartą laive „Europa“ teko matyti vokietę močiutę, kurią jos ainiai atitempia vežimėlyje į laivą nuo pat pirmos dienos, kai tik prasideda kelionių po Viduržemio jūrą sezonas. Taip ir plaukioja žiloji kokiu maršrutu visą vasarą, kiekvieną antradienį matydama Romą, o šeštadienį – Barseloną. Fantastiškas būdas įsitikinti tuo, kad jau laikas prabangiai išeiti į geresnį pasaulį.

Ir jei šiuolaikiniame kruiziniame laive valgo, miega, tuštinasi, tada vėl valgo, miega, tuštinasi (ne ne, ne miegodami) kokie 2000 keleivių, tikėtina, kad jais – ir laivu – rūpinasi antra tiek personalo, o jo pagrindinis tikslas – pasirūpinti, kad keleiviai kuo daugiau vartotų. Išleistų kuo daugiau pinigų. Kruizinio laivo ekonomika labai paprasta: reisas pelningas tik tada, kai visi pajamų generuotojai plaukdami vykdo savo planus. Dideliame laineryje barų apyvarta kasdien turi viršyti šimtus tūkstančių dolerių, tad barmenai nersis iš kailio, kad keleiviai taip ir neišsiblaivytų – rengia degustacijas, pristatymus, sekioja paskui svečius, besilepinančius „saulės denyje“ ir visur kitur. Laivo ekskursijų pardavėjai irgi padarys viską, kas tik įmanoma, kad visos išvykos būtų parduotos – kruizinių laivų operatoriai tiesiog perka krantines ar net salas, jose iškylautojai turškiasi su delfinais ar užeina į „atsitiktinai“ pakeliui įsikūrusias juvelyrines parduotuves. Šiuolaikinis kruizinis laivas su savo pardavėjais, įgula, ligoninėmis ir išties kvapą gniaužiančiais „pranašumais“ iš esmės tėra milžiniška ultraefektyvi pardavimo mašina, turinti išskirtinę galimybę į jos spąstus pakliuvusiems besilepinantiems dykinėtojams pardavinėti viską, ką tik įmanoma, ištisas 7, 12 ar keturiolika parų. Kiekvieno pardavėjo svajonė. Jei tik kokio kazino savininkai galėtų jus uždaryti savo kazino porai savaičių... Net kokios kojinių parduotuvėlės šeimininkai mielai jus „palaikytų“ bent savaitę – iš nuobodulio ir prekystalius nupirktumėte.

http://vz.lt/2/straipsnis/2009/04/28/Derivatyvizacija_I?RubricID=00000000-525f-44f8-aff5-1e0e7a73056f

Ginklavimasis, universalus įsiskolinimas ir planuojamas išnykimas- šiomis trejomis kolonomis remiasi vakarietiška gerovė – Aldous Huxley

Jei nori būti geriau išgirstas, skambėti autoritetingiau, jei mėgsti, kad Tavęs klausytų ir Tavo balsas skambėtų svariai, jei nekantrauji pasiekti daugiau ir greičiau, verta nusipirkti garsiakalbį. Kai turi gerą garsiakalbį, nebe tiek svarbu, kad neturi ką pasakyti, svarbu, kad Tave girdės. Gali išeiti vidurnaktį į kokią miesto aikštę, kurioje monumentus išniekino tualetų neradę išsivysčiusių šalių turistai, ir pasakyti ką nors monumentalaus, kad ir, „eikit Jūs visi šikt“. Brolyti, būsi išgirstas.

Derivatyvinė problema yra tai, kad netrukus visi ima vaikščioti su garsiakalbiais, o miesto valdžia įsirengia galingiausius. Tada su savo kukliu 50W garsiakalbiu esi kaip koks žvirblis tarp riaumoti galinčių babūnų.

O tyla įgyja ypatingą vertę. Ir prasmę.

Ponzi valstijos

“Jie ir vėl kalba apie ekonomiką šiemet. Ei, mano plaukai recesijoje, mano liemens apimtims- infliacija, ir man apskritai- depresija” – Rick Majerus

Kadangi esame maža tauta, tiesiog pripažinkime, kad turime sveiką shadenfreude sindromą- kuo blogiau tiems, kam sekasi, tuo geriau mums. Gera naujiena čia yra tai, kad šiandien čia, Valstijose, bent 90 procentų žmonių, kurie iki šiol mėgavosi neregėta pasaulio istorijoje prabanga ir visais įmanomais šiuolaikinės civilizacijos malonumais (tereikia pažiūrėtų į jų namus, į jų automobilius, į jų laivus, į jų vasarnamius, į jų parduotuves etc.) šiandien vos suduria galą su galu ir pagaliau turi gyventi pagal išgales, o ne kreditingumą. Tad dabar dauguma šios daugumos leidžia laiką ajurvedos stovyklose, prižiūrimo badavimo sanatorijose, vienuolynuose, šiaip, atsiskyrę, ar, jei taip ir nesugebėjo „persilaužti“, intensyvios priežiūros psichiatrinėse institucijose.

Gaila, bet tai nėra tiesa, nors mintis shadenfreude kontekste, prisipažinsiu, labai maloni. Bent jau čia Floridoje, tikrojoje Ponzi valstijoje, viskas iš pirmo žvilgsnio atrodo taip, kaip ir visada buvo: keliuose pilna tviskančių gigantiško dydžio automobilių, o pajūrio viešbučiuose sezono metu ir toliau nėra vietų. Populiariausiose viešojo maitinimo įstaigose tenka laukti ir valandą, kad gautum stalelį, o nepopuliariausiose tenka laukti dar ilgiau, kad sužinotum, jog jos jau bankrutavo.

Tikrasis Ponzi piramidės mastas Floridoje matyti „suburbijoje“- mylių mylias išsidriekusiuose pajūrio miestų priemiesčiuose. Neįtikėtinas jų augimas buvo išties kvapą gniaužiantis, BAM‘o ar Lazdynų statytojams tiesiog būtų gėda: didžiuliai vienodų namų kvartalai (pačius didžiausius čiabuviai meiliai vadina „MacMansions“) dar visai neseniai išaugdavo per kelis mėnesius, kartu su prekybos centrais, keliais ir kanalais, kuriuose jau netrukus švartuodavosi naujutėlaičiai laivai. Dykynes, kuriose dar prieš kelis dešimtmečius tegyveno keli tūkstančiai žmonių, staiga užplūdo lengviausiai pasaulyje skolinamų pinigų lavina- ir jos tapo šimtatūkstantiniais miestais. Kreditus galėjo gauti bet kas, dar turintis pulsą, ir, kaip floridiečiai patys sako, „Jei kažkas yra per daug gerai, kad būtų tiesa, mes tai... imam“. Arba, dar vaizdingiau- tie žmonės, kurie, viską metę, metėsi į šį Klondaiką, yra iš tų ultra- veržliųjų, kurie anot amerikiečių tautosakos, „visose vestuvėse nori būti nuotaka, o visose laidotuvėse- velioniu“. „Nemokamų pusryčių nebūna“ čia tapo ir pusryčiais, ir pietumis, ir vakariene, ir dar lauknešėliu šuneliui parnešti- dar pulsą turintys individai, uždirbantys vos kelias dešimtis tūkstančių dolerių per metus, masiškai tapdavo milijoninių nekilnojamojo turto „portfelių“ valdytojais. Pačioje Ponzi piramidės viršūnėje, 2005- aisias, sodininkai, santechnikai ar baseinų valytojai, bent jau mokantys skaityti, tiesiog masiškai tapdavo nekilnojamojo turto ar paskolų brokeriais. Blogiausiu atveju- matininkais ar jų padėjėjais, savo senuosius darbus užleisdami tūkstančiams naujų atvykėlių. Aukščiausiame šio ekonomikos stebuklo taške jų būdavo daugiau, nei tūkstantis per dieną. Juos čia viliojo ne pramonė, ne aukštosios technologijos ir ne specialistų trūkumas- juos viliojo saulė ir nekilnojamojo turto bumas.

Florida galėjo parduoti tik Floridą: gerovės miražą, kurį palaikė vien nenutrūkstantis naujų atvykėlių srautas. Ir tų, kurie net nesiruošė čia nuolat gyventi. Britai, vokiečiai, ar saulės pasiilgę olandai būdavo nemokamai skraidinami į Floridą pirkti ką tik pastatytų, ar net nebaigtų namų: atskrendi, paatostogauji ir dar spėji nusipirkti prabangią vilą- nes kai grįždavai į Europą, ji jau būdavo pabrangusi.

Šiandien šis srautas sumažėjo veik 100 procentų, o kai kuriose gyvenvietėse jis jau seniai neigiamas. Žmonės kraunasi daiktus, palieka taip ir neišmokėtus namus ir grįžta atgal- net į Aliaską. Mūsų naujoji pažįstama Peggy, ką tik pusvelčiui mums pardavusi archyvinę spintą ir didžiulį antikvarinių enciklopedijų rinkinį, pasiūlo dar ir spausdintuvą. Už dyką. „Neeee“- mykiu. „Thanks“. Jos namas atrodo kaip po uragano: svetainėje, iš kurios jau išgabenti visi baldai, išskyrus tuos kelis, kurių niekas nenori, karštoje prietemoje (kondicionierius sugedęs) supamoje kėdėje sėdi jos vyras, visiškai nekreipdamas dėmesio į mūsų pokalbį. Vaizdelis kaip Hitlerio bunkeryje paskutinėmis Didžiojo Reicho dienomis- palubėje vangiai sukasi apdulkėjęs ventiliatorius, sienose kyšo išluptos technikos laidai, girdisi kaip tualete šniokščia sugedęs unitazas, vyras nieko nematančiu žvilgsniu ir toliau spokso į tarpą tarp nutrūkusių žaliuzių lange, o Peggy vos ne svajingai tęsia: „Kai prieš penkerius metus atvažiavome čia iš Aliaskos, buvo labai gerai. Bet atsibodo tas karštis“. Klausiu, ką dirbote. Taip, ji buvo „realtor“- nekilnojamojo turto agentė. „Turėjau daug klientų“.„Ką dabar darysi Aliaskoj?“ „Gyvensime pas sūnų. Klausykit, gal dar šitą staliuką paimsit?“

Vėl „Neeeeh, thanks, Peggy“ Išeiname į lauką. Saulė tiesiog tvieskia, ir šioje akinančioje šviesioje baltų apleistų namukų- apstu. Fantasmagoriškas vaizdas. Veik prie kiekvieno- lentelė „Parduodamas“, „Nuomuojamas“ arba „Varžytinės“, aplink girdėti dar kur ne kur veikiančių kondicionierių gaudimas. Žmonių, automobilių, net šunų –nerasta. Tai dar viena iš sparčiai besiplečiančių post-klondaikiškų Cape Coral, Lehigh, Fort Myers ir kitų Floridos pietvakarių dykinių. Cape Coral, beje, yra daugiausiai navigacinių kanalų pasaulyje turintis miestas, kuriame dar 1970 m. gyveno vos 10.000 žmonių. Neįtikėtinas potencialas, kuris buvo ne tik išnaudotas...jis buvo išprievartautas. Kanalų gausa sutrikdė natūralų potvynių ir atoslūgių ritmą, ir be ekologinių bei ekonominių problemų, atsirado begalė kitų. Vietinis Craiglist.com mirga skelbimais apie parduodamus „sodininkystės ir vejų priežiūros“ verslus, vietiniai aukcionieriai rengia bankrutavusių verslų aukcionus kasdien, o varžytinių teisėjai tiesiog fiziškai nebespėja rengti varžytinių ir skelbti apie jas vietinėje spaudoje, kurioje ištisi puslapiai marga privalomais varžytinių pranešimais.

Pinigų kalnai

Nieko naujo. Ir vėl apie pinigus, ir apie tris žmonių tipus- tuos, kurie jų turi, tuos, kurie jų neturi, ir tuos, kurie turi tai, už ką nebeišgali susimokėti. Kai šiandien jau net penktadalis namų savininkų JAV tiesiogine prasme „skęsta“- bendrinėje anglų kalboje atsirado idioma „underwater“, reiškianti, kad namo vertė yra mažesnė, nei už jį mokama paskola, verta prisiminti, kaip mes sugebėjome paversti pinigus- universalų, skaidomą, ir vertę turintį tarpusavio mainų įrankį tiesiog skola.

Labai greitai. Mes pamiršome paprastą tiesą, kad vienintelės problemos, kurias gali išspręsti pinigai, yra pinigų problemos, ir jau seniai nutolome nuo pirmykščio, sveiko ir natūralaus vertės suvokimo, tokio, kokį puoselėjo nekrikščioniškos, ir krikščioniškomis akimis žiūrint, „primityvios“ civilizacijos. Kad ir inkų. Kai ispanų konkistadorai XVI-ojo amžiaus pradžioje užgriuvo Inkų imperiją, jie buvo sutikti „kaip Saulės vaikai“, ir jų noras turėti kuo daugiau sidabro ir aukso iš pradžių čiabuvių buvo vertinamas kaip keista šių baltaodžių būtybių užgaida.

Inkų visuomenė buvo iš esmės kitokia: nors auksas ir sidabras čia buvo vertinami, kaip nepaprasto grožio metalai (auksą inkai vadino „saulės prakaitu“, o sidabrą- „mėnulio ašaromis“), jiems nebuvo suteikta jokios piniginės vertės, nes inkų civilizacija iš esmės buvo nemonetarinė civilizacija: tik darbas čia buvo vertės vienetas. Dar ir šiandien Amazonės džiunglėse rasime tautelių ( pvz., neseniai atrasti Nukak- Maku), kurios gali gyventi „čia ir dabar“ ir net nesupranta, ką reiškia žodžiai „ateitis“ ar „turtas“. Šių tautelių žmonės pirmam atvykėliui atiduos viską, ką turi, nes nemato jokios prasmės ką nors kaupti- nori valgyti, valgyk, nori gerti- gerk. Beje, susidūrę su šiuolaikiniais, civilizuotais žmonėmis Nukak Maku nusprendė, kad „šiuolaikiniai“, ne džiunglėse gyvenantys žmonės yra pusiau žmonės, pusiau velniai- „nes valgo daugiau, nei jiems reikia, ir niekina tai, ką valgo. Tik demonai taip gali“- rašo juos fotografavęs Niels Van.

Panašiai ir inkai net negalėjo patikėti, kad „saulės vaikai“ yra tiesiog pamišę dėl „saulės prakaito“ ir „mėnulio ašarų“, ir šis netikėjimas jiems brangiai kainavo- ispanai labai greitai nušlavė naivuolių inkų civilizaciją: nugalėjo jų didžiulę kariuomenę patetiškai mažomis pajėgomis (inkai, pasirodo, bijojo arklių), įkalino jų imperatorių Atahuallpa, ir net kai šis lengvu mostu pažadėjo, kad yra pasiruošęs išpirkti savo laisvę tiek aukso, kiek reikėtų užpildyti kambarį, kuriame buvo laikomas (veik 6000 kg) ir dvigubai tiek sidabro (13000 kg), ispanai, gavę sutartą šių suvenyrų kiekį, imperatorių nužudė viešai, klasikiniu inkviziciniu metodu: užsmaugė metaline apykakle, garota.

Tiek suvenyrų iš šios karalienės palaimintos turistinės išvykos ispanams, žinoma, neužteko- netrukus, beieškodami El Dorrado, jie surado dar geriau: visiškai simetrišką Cerro Rico kalną dabartinėje Bolivijoje, kuris buvo- čia tai suvenyras- tiesiog gryno sidabro rūdos kalnas. Šis atradimas buvo esminis įvykis pasaulinėje pinigų istorijoje- per veik du šimtus metų, kol neiškasė viso, ispanai į Europą pargabeno veik 45000 tonų „mėnulio ašarų“, Ispanijos karalienė nerealiai praturtėjo (vien jai atiteko 7000 tonų), kasykloje buvo metodiškai išnaikinti (nuo gyvsidabrio garų, naudotų sidabrui išgryninti) veik visi čiabuviai, kai jų nebeužteko, ispanai atsivežė tūkstančius vergų iš Afrikos, ir šie, pasirodo, išlaikydavo ilgiau, nei mulai, tad netrukus vergai perėmė ir mulų darbus. Kasyklose įkurtas miestas, Potosi, tapo ekstravagantiško turto sinonimu, o jo monetų kalyklos įspaudas, PTSI, spėjama, tapo pagrindu $ ženklui.

Akivaizdu, kad tokia „mėnulio ašarų“ griūtis į Europą sukėlė neįtikėtiną infliaciją- mat iki XVI-ojo amžiaus Europa kentėjo nuo dar Romos imperijos de facto veikusių pinigų, sidabrinių dinarų, trūkumo, ir net visi Kryžiaus žygiai, be švietėjiškos ir švelniai genocidinės misijos, pirmiausia buvo rengiami sidabrui iš musulmoniško pasaulio atimti.

Ispanijos karalystė, taip netikėtai praturtėjusi (galime pasakyti, kad tai buvo masyviausia Europos ekonomikos stimuliacija iš visų iki tada vykusių, tikra „stimuliacinė fiesta“, „stimulus grande“- panašiai kaip „beprecedentis“ (sic!) ekonomikos stimuliavimas JAV šiandien), gavo suprasti, kad sidabras- net ir tūkstančiai jo tonų- verti tik tiek, kiek už juos kažkas pasiruošęs mokėti. Atsiradus tiek daug „pinigų“, jų vertė krito. Žinome, kas buvo vėliau: Ispanija iš globalaus „žaidėjo“ labai greitai- būtent po šio „praturtėjimo“ tapo tiesiog „outsideriu“.

Bet šiandien tam, kad sukurtum pinigus, ar kad šiaip, gerokai stimuliuotum ekonomiką, sidabro nebereikia. Nereikia net aukso. Po to, kai Nixon‘as galų gale „atrišo“ dolerį nuo bet kokių sąsajų su auksu, pagrindinių pasaulio valiutų vertes nustato rinka. Kuri tapo didžiausiu pasaulio kazino, veikiančiu 24 x 7, ir akimirksniu galinčiu nuspręsti bet kurios lošime dalyvaujančios valiutos likimą- jei tik stambiausiems žaidėjams, didiesiems pasaulio bankams, to tikrai reikėtų. Dauguma „paprastų“ pasaulio žmonių visiškai nesuvokia, kas šiandien yra pinigai, kas yra M0, M1 ir M2, ir net nenujaučia, kad tai tėra paprasčiausi pažadai apmokėti tam tikrus įsipareigojimus, kurių jau seniai nebesupranta nei įsipareigojusieji, nei tie, kam jie įsipareigojo. Naivuolius, manančius, kad pinigai yra pinigai, dar aštuonioliktame amžiuje puikiai apibūdino britų poetas ir politikas, „Spectator“ žurnalo įkūrėjas Joseph Addison: „Tai tokie primityvūs žmonės, kurie net nesuvokia kito būdo gauti pinigų- tik dirbti“.

Yra daug efektyvesnių būdų greitai praturtėti. Olandai, sukūrę patarlę, kad „pažadai kuria skolas, o skolos kuria pažadus“ , sukūrė ir šių dienų bankų prototipą, Amsterdamo Wisselbank‘ą dar 1609- tuo pat metu kai Ispanija, taip ir nesupratusi kreditingumo reikšmės, bent 14 kartų iš eilės susimovė prieš savo kreditorius, tame tarpe Antwerpeno pirklius.

Tačiau, palyginus su dabartiniais bankais, Wisselbank buvo tikras dinozauras, nes garantuodavo visus depozitus veik šimtaprocentiniais tauriųjų metalų rezervais. Primityvu. Pirmąjį tikrai šiuolaikinį banką, multiplikuojantį pinigus iš...oro, sukūrė švedai- jų Riksbanko valdytojai 1656 m. jau suprato, kad jiems nebūtina skolinti tik tiek, kiek bankas turi rezervų- verta paskolas paversti savo aktyvais ir skolinti daug daugiau, nei, reikalui esant, galėtų grąžinti. Ir jei senovėje žmonės tesugebėdavo sukurti tokius primityvius žaidimus, kaip šachmatai, ar šaškės, šiandien mes sugebėjome sukurti ir „Monopolį“, ir „Alias“, kurie neaplyginamai stipriau stimuliuoja išblaškyto dėmesio intelektą. Ir kiekvienas pyplys, žaidžiantis monopolį, šiandien supranta, kad geriausia strategija- būti bankininku. Kai sukuri „savo“ pinigus, belieka laukti, kad kiti žaidėjai skolintųsi, pirktų, žaistų, ir net jei jie pralaimi, ar laimi, svarbu, kad ir vėl skolintųsi, ir mokėtų palūkanas.

Šiuolaikiniai super bankai daugiau nieko ir nedaro- būdami super efektyvūs ir norėdami maksimaliai uždirbti, jie pasiruošę stimuliuoti skolinimąsi visom keturiom, globaliai, nes tai yra jų pagrindinis uždarbio šaltinis. Jie ne tik kontroliuoja pinigų pasiūlą, jie kuria pinigus, iš nieko, nors naivuoliai iki šiol galvoja, kad tai vyriausybių prerogatyva.

Seras Josiah Stamp‘as, buvęs „Bank Of England“ valdytojas ir antras turtingiausias žmogus Didžiojoje Britanijoje tuo metu (1927 m.), kartą neapdairiai prasitarė: „Dabartinė bankų sistema pinigus kuria iš nieko. Šis procesas yra pats įspūdingiausias triukas iš visų, kada nors demonstruotų./.../ Bankininkams priklauso visa žemė. Ir net jei ją iš jų atimsite, bet paliksite jiems galias kurti pinigus iš nieko, jie, brūkštelėję plunksna, sukurs pakankamai pinigų, kad viską nusipirktų atgal. Jei iš jų atimtume šias galias, didžiuliai turtai- tame tarpe ir mano- tiesiog išnyktų, ir tada gyventume geresniame ir laimingesniame pasaulyje. Bet, jei norite ir toliau vergauti bankininkams ir mokėti už savo vergovę, tiesiog leiskite jiems ir toliau kurti pinigus bei kontroliuoti kreditus“.

Jei tai suvokiame, ups, visa, ką nuveikė TVF ir Pasaulio bankas nuo savo įkūrimo irgi galima pavadinti tiesiai šviesiai- jie pasirūpino, kad pasaulyje nebeliktų nors kiek svarbių valstybių, kurios būtų neprieinamos globalių bankų kontrolei.

Paradoksalu, bet vienintelis svarus šiuolaikinis nepriklausomos monetarinės politikos pavyzdys buvo... Hitlerio Vokietija, kuri, nebesugebėdama mokėti repatrijacijų ir negaudama jokių kreditų, sukūrė savo nepriklausomus pinigus – darbo biržos sertifikatus, nesusaistytus nei skolomis, nei palūkanomis, be jokių įsipareigojimų bankams- tarpininkams ir neįtikėtinai sėkmingai- per ketverius metus iš visiškos griuvenos tapo pirmaujančia Europos industrine valstybe. Būtent tada Vokietijoje buvo nutiesti garsieji autobahnai ir pasirodė pirmieji volkswagenai.

Bet šio fakto istorijos ar ekonomikos vadovėliuose nerasime, nes jis tiesiog politiškai nekorektiškas. Masinės dezinformacijos priemonės taip pat mažai kalba apie tai, kad privačią –atliekančią centrinio banko funkcijas -Fedaralinio Rezervo bankų sistemą JAV oficialiai kontroliuoja didžiausi privatūs pasaulio bankai, ir mes nesužinosime, kaip ir kiek, nes Fed, kaip privati institucija, neprivalo šios informacijos atskleisti. Mes tegalime matyti, kad bankų banko „Goldman Sachs“ alumni, su savo ypatingu supermenų mentalitetu (taip šiuos vikruolius apibūdino Nobelio premijos laureatas, ekonomistas Paul Krugmanas) jau ne pirmi metai veikia „šalies labui“ visose svarbiausiose JAV finansinėse institucijose- ir Iždo departamente, ir Federalinių rezervų banke. Absoliuti galia korumpuoja absoliučiai. Vieni analitikai „Goldman Sachs“ jau pervadino į „Goverment Sachs“- ypač kai žinome, kad „Goldman Sachs“ svariai prisidėjo prie prezidento Obamos rinkimų kompanijos finansavimo.

„Tie, kurie ilgai sekė mūsų veiklą, žino, kad mūsų tyrimai rodo, jog tragiškos šiandienos monetarinės ir ekonomikos problemos didžiąja dalimi prasidėjo tada, kai atsirado Federalinių Rezervų sistema. Mes taip pat ne kartą pabrėžėme, kad pirmaujantys privatūs bankininkai panaudojo savo didžiulę įtaką centrinio banko bankininkams ir politikams paveikti, kad būtų priimta tokia monetarinė politika ir tokie bankininkystės įstatymai, kurie būtų iš karto naudingi bankininkams, bet prieštarautų visuomenės interesui ateityje, ir net pačių bankininkų interesui tolimesnėje perspektyvoje“- savo ataskaitoje skelbė Amerikos ekonominių tyrimų institutas (AIER).

Galbūt todėl šiandieninės kreditų (= finansų) krizės metastazės yra tokios nemalonios, ir būtent todėl bankų bankai imasi tokių stambių rinkos manipuliacijų, kurių nedrįsdavo iki šiol. Vieša paslaptis, kad bankų bankai gali ir sugeba pastūmėti visas svarbiausias rinkas ta kryptimi, kuria jiems reikia, ypač dabar, kai biržų apyvartos būna rekordiškai mažos, ir yra galimybės naudotis tokiais finansiniais svertais, kurių anksčiau tiesiog nebuvo.

Kiekvienas pyplys šiandien gali 24 valandas per parą prekiauti valiutomis ar indeksais milijoninėmis sumomis, investavęs 10, 20, 40 ar net 100 kartų mažiau, nei jo sandorių vertė, ir aišku, palikti pinigus šiame kazino lygiai tiek pat kartų greičiau. Tačiau jei pyplys būtų „rinkos kūrėjas“ ir turėtų visą svarbiausią informaciją iš patikimiausių šaltinių vyriausybėse bei praktiškai neribotas lėšas, jis įgytų esminį pranašumą. Totalų pranašumą.

Amerikiečiai šmaikščiai sako, kad „neverta pirsčioti prie supermeno narvo“, tad gal geriau apdairiai patylėsiu ir šios temos nebevystysiu. Žinodamas, kad šiuolaikiniai pinigai iš esmės tėra instrumentai paversti turtą skola arba, kaip sakydavo termoekonomistas Nicholas Georgescu-Roegen tiesiog „niekas, kurį tu gauni už kažką prieš gaudamas bet ką“, dėl esmės galiu būti ramus: ekonomika, kuri greičiau kuria skolas, nei turtą, arba kurios ateities turiniai įsipareigojimai neproporcingai išauga, anksčiau ar vėliau turės susistyguoti- ir nors skolų kūrimas gali būti beribis, su daugkartiniais „naujais bandymais“, kuriuos mes netgi galime palaikyti ekonominės situacijos „prašviesėjimais“, galų gale abstrakčių ir nesuprantamų jiems skolų turėtojai po eilinio šoko pareikalaus pinigų atgal. Va ir paaiškės, kam nebeliko kėdžių. Ir būtent tada suprasime, ką sako profesorius Henry C. K. Liu: dabartinė monetarinė sistema tėra „žiauri apgavystė“, tad „mūsų visas supratimas apie ekonomiką turės pasikeisti, lygiai taip, kaip fizika pakeitė žmogaus suvokimą apie tai, kad žemė nestovi vietoje, ir kad ji nėra visatos centras, apie kurį sukasi visos kitos planetos“

Pornoporeikiai

„Maistas. Vanduo. Pastogė. Miegas. Socialinė infliacija šiuos poreikius pavertė godumu. Staiga tarp pirminių išgyvenimo poreikių atsirado mobilusis telefonas, kabelinė televizija ir prancūziškas manikiūras. Mes tapome absoliučiai didžiausias niurgzliais žmonijos istorijoje su absoliučiai mažiausiu pateisinimu šiam niurzgėjimui“- Charlie Diekatze.

Kuo šiandien žada tapti mūsų civilizacija? „Išsivysčiusios“ šalys tapo „paslaugų“ visuomenėmis. „Čia ir dabar“ įmanomi visi įmanomi hedonistiški malonumai, kurie vis tiek tėra svarbiausių žmogaus poreikių derivatyvai. Ir kurių visiems „socialiai atsakingiems“ = “socialiai adaptuotiems” išsivysčiusių šalių piliečiams taip reikia. Argi ne ironiška, kad per tiek laiko, kiek užtrunka apkirpti kokį post-industrinės, paslaugų šalies pilietį, kuris dar turi plaukų, neišsivysčiusiose šalyse pagaminamas automobilis, kokie dvylika kompiuterių, gal net trisdešimt mobiliųjų telefonų, ir bent kelios dešimtys tūkstančių neplyštančių, antibakterinių, braškių skonio prezervatyvų, kurių patvarumas, kas be ko, dar patikrinamas elektra.

Nors ar verta? Dar 1992 m. danas profesorius Niels Skakkeback nustatė, kad per 50 metų vidutinis išsivysčiusių šalių vyrų spermos kiekis sumažėjo per pusę, kiti tyrimai šią tendenciją tik patvirtino- jei 1970 m. vidutinis vyras sugebėdavo „išspausti“ apie 100 milijonų spermatozoidų viename mililitre, tai 1990 m.- jau tik 50 milijonų. Tokiu pagreičiu greitai išsivystysime į naująją rūšį, homo infertilitus, bet tuo, dėl savaime suprantamų priežasčių, džiaugsis tik viena karta. Beje, sekso gigantas su mažiau nei 20 milijonų spermatozoidų / ml ir šiandien kliniškai laikomas nevaisingu sekso gigantu, tad prezervatyvų gamintojai be triukšmo, taikiai bankrutuos. Kai šiandien bankrutuoja ne tokie gigantai, to niekas ir nepastebės.

Juolab, kad dauguma sekso gigantų šiandien užsiima ne tikru, o derivatyviniu seksu. Ačiū taip išaugusiai pornografijos industrijai (jau 30 milijardų dolerių per metus, pusė metinio Lietuvos BVP) ir internetui, leidusiam kiekvienam sekso galiūnui kad ir n kartų per dieną smagiai pabendrauti su bet kokio kalibro porno žvaigžde. (Ne veltui jos tokios populiarios ir įtakingos- šiemet dar viena aktyviai ruošiasi rinkimams į JAV kongresą, o Europoje tai jau seniai nebe naujiena). Daugiau nei pusė duomenų srauto internete susiję su pornografija ir erotika, vienas iš keturių amerikiečių interneto vartotojų pornografinėse svetainėse praleidžia daugiau nei valandą per mėnesį (akivaizdu, kad taip patenkinti savo aistras daug paprasčiau ir greičiau), vien MySpace.com save narciziškai reklamuoja daugiau nei 26000 baustų už seksualinio pobūdžio nusikaltimus galiūnų, ir didžioji dauguma (!)- daugiau nei 90 procentų vaikų Didžiojoje Britanijoje susipažino su pornografija internetu būdami 11.

Derivatyvizacija su akivaizdžiom pasekmėm- jei kiekvieną vakarą, ar rytą, praleidi laiką su aukščiausius reitingus turinčia porno žvaigžde, tikėtina, kad į savo partnerę, partnerį ar (šiandien tai irgi darosi vis populiariau) naminį gyvūną žiūrėsi mažiau reikalaujančiu žvilgsniu. O gal net nebežiūrėsi. Kam vargti su romantiškom vakarienėm, aistringom glamonėm ir galų gale, neslėpkim, brangiais pirkiniais bei kitom tradicinio asistavimo banalybėm, jei savo paskutinius 20 milijonų leisgyvių spermatozoidų gali vikriai išleisti bendraudamas su kasdien nauja skaitmenine gražuole, gražuoliu, asilu (visos pakraipos turi nišą) ar, jei internetą atjungė, gumine natūralaus dydžio lėlyte?

Juolab, kad pornografija, anot Larry ir Wendy Maltz, parašiusių „Porn Trap“, elementariai desentizuoja, nes pornografijos gerbėjai iš esmės tampa narkomanais, kuriems reikia vis didesnės, dramatiškesnės, grynesnės dozės: „Pornografijos žiūrėjimas smegenyse išskiria laviną malonių hormonų ir chemikalų. Kai kurie mokslininkai šias reakcijas tapatina su pokyčiais, kurie vyksta naudojant kokainą“.

Vienintelė porno problema- kompiuteris, ar lėlė tavęs nemyli. Tavo aistra yra be atsako, o jei mėgsti masturbuotis „gyvai“ prieš interneto kamerą, bendraudamas su gražuole už jūrų marių (ir šis poreikis „išsivysčiusiose“ visuomenėse jau seniai atsakytas), tai kainuoja.

Kada moterys atsako jausmu? Kai yra geidžiamos. Kur moterys labiau geidžiamos? Tik ne ten, kur jų retušuoti, hiperbolizuoti ir didžiakrūčiai įvaizdžiai parduoda viską: pradedant padangomis, baigiant galanterija. Vėlgi, ironiška, kad būtent musulmonai ir kiti ortodoksai, visą dieną tematydami po čadra paslėptų žmonų akis, ar pirštus, yra jautriausi grožiui. Netikite? Prakirpkite paklodėje dvi skylutes, tada užmeskite paklodę ant žmonos ir nuo šiol ja grožėkitės tik taip- mėnesius. Netrukus dėkosite Alachui už sugrąžintą harmoniją šeimoje.

Daug jautresni ir Nukak-Maku žmonės, kurie ir vėl nesuprastų, kokios gi čia problemos mus kamuoja. „Valgot daugiau, nei jums reikia“, pasakytų. Ir būtų teisūs.

http://www.mindgasmic.com/ese76.htm

Verta perskaityti. Arvydas Šliogeris apie vakarų visuomenės saulėlydį.

2009-09-03T09:51:00.002+03:00

Šis puslapis atspausdintas iš DELFI interneto vartų.
Adresas http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=23846964

A.Šliogeris: visi mūsų „nacionaliniai projektai“ yra aferos

Lietuvoje neįmanomas joks nacionalinis projektas – visi jie baigiasi aferomis, tokiomis, kaip privatizavimas, žemės grąžinimas, Valdovų rūmų statyba arba „Leo LT“. Taip DELFI tvirtino filosofas Arvydas Šliogeris. Jo nuomone, dabartinė krizė Lietuvoje taip pat yra aferos padarinys: už tuos, kurie ėmėsi astronominius kreditus ir statėsi „pilaites“ ne pagal pajamas, dabar smunkančiu savo gyvenimo lygiu sumoka kiti. Kaip toje reklamoje: „runkeliai“ gali sakyti „aš moku“, „aš moku“, o „pilaičių“ savininkai – konstatuoti: „Jie moka“.

Lietuvos respublika neįvyko

- Veik prieš du dešimtmečius per referendumą lietuviai masiškai balsavo už tai, kad Lietuva būtų nepriklausoma demokratinė valstybė. Kaip per dvidešimt metų pavyko įgyvendinti šiuos siekinius?

- Fotografuojant juostiniu fotoaparatu, iš pradžių gaunamas negatyvas, ir tik po kurio laiko, ryškinant juostą, atsiranda pozityvas. Aš gana aktyviai dalyvavau Sąjūdžio veikloje. Yra du požiūrio taškai: tas, kuris buvo tada, ir tas, kuris atsirado dabar. Vienas iš jų atitinka foto negatyvą, kitas – foto pozityvą.

Baltijos kelias, Nepriklausomybės paskelbimas buvo kaip tas foto negatyvas: galėjome tik spėlioti, kas bus. Tai buvo didelių vilčių metas. Ir tai buvo būtent „negatyvas“, nes sovietmetis buvo kalėjimas: tauta dar nebuvo „išsiskleidusi“. Per dvidešimt metų pereita į „pozityvą“: tauta „išsiskleidė“. Ir turiu pasakyti, kad pozityvas – visai ne toks, kokio galima buvo tikėtis prieš 20 metų „fotografuojant“.

Lietuvos Respublika, kokios mes tikėjomės, neįvyko. Neneigiu gerų dalykų, bet ji yra daug prastesnė, nei tikėjomės; vaizdas – labai liūdnas. Švenčiant Baltijos kelio metines, manyje buvo daugiau liūdesio nei džiaugsmo.

- Kokios, Jūsų vertinimu, yra didžiausios neigiamybės?

- Mūsų valstybė egzistuoja tik kalbose – kaip Platono „Valstybėje“. Man tikros, vakarietiškos valstybės esmę – valstybės, kurios pamatus padėjo senovės graikai – išreiškia žodis „respublika“. Pagal šiuos kriterijus, mes valstybės neturime.

Viena didžiausių problemų – neturime politinės klasės. Apskritai neturime politiko tipo. Yra priartėjusių prie politiko modelio, bet nėra nė vieno, apie kurį galėčiau sakyti, kad tai – valstybės vyras, valstybininkas. Daug kalbama apie pilietinę visuomenę, bet aš tokį dalyką laikau fantomu. Pilietinės visuomenės niekada nebuvo, nėra ir nebus. Bet pilietinė valdžia – gali ir privalo būti. Respublika be pilietinės valdžios yra neįmanoma.

Visus mus valdo egoistinis interesas; tai natūralu. Tik krikščioniškų angelų choruose būna „žmonijai tarnaujančių“ šventuolių. Savo ruožtu daugelis mąstytojų, pradedant Platonu, bandė aprašyti, kas yra valstybininkas. Valstybininkas yra tas, kuris 50 proc. skiria savo egoistiniams poreikiams ir 50 proc. atiduoda bendruomenei; tas, kuris galvoja ne tik apie savo piniginę, ūkį ar šeimą, bet ir apie valstybę.

Lietuvoje tokių žmonių nėra. Priežastis aiški: 400 metų vergijos. Lietuva yra okupuota nuo Liublino unijos laikų. Lenkų okupacija tam tikru atžvilgiu buvo dar žiauresnė nei bolševikų, nes ji pakirto tautos šaknis. Politinė klasė buvo sunaikinta. Etninis substratas paverstas vergais; vadinu tai istoriniu „užšaldymu“. O kai įvyksta jo „atšildymas“, išlenda psichologinės matricos, mąstysena, kuri buvo užšaldymo metu. Lietuvių tauta buvo užšaldyta feodalinėse struktūrose, pasižyminčiose silpna centrine valdžia ir vietos kunigaikštukų viešpatavimu.

Ir dabar visa tai atsikuria. Mūsų centrinė valdžia – labai silpna. Kodėl? Nes ji neturi autoriteto. Kaimuose žmonės apie ją sako tiesiai šviesiai: „vagys“. Kaip gali būti stipri autoriteto neturinti valdžia? Aš nesakau, kad jie – vagys; sakau tik, ką apie mūsų Seimą ir vyriausybę galvoja mūsų piliečiai.

Mus valdo kunigaikštukai ir valdžios baimė

- Gal jie apie bet kurią valdžią taip galvotų?

- Tai blogai, nes liudija, kad valdžia – silpna. Reali valdžia persikelia į rajonus, kur valdo provincijos „kunigaikštukai“: merai, savivaldybių valdininkija, klebonai. Jie yra dabartiniai feodalai. Atsikūrė feodalinės struktūros, kurios tiesiog mandagiai vadinamos kitais vardais. Vietos valdžia yra despotiška. Nemačiau provincijoje žodžio laisvės. Pavartęs vieną kitą laikraštuką, matau juose panegirikas vietos vadukams.

- Kodėl apie autoriteto, pasak Jūsų, neturinčią centrinę valdžią galvojama: „Visi jie vagys“, o apie vietos valdžią taip nemanoma?

- Lygiai taip pat ir apie vietos valdžią manoma, tik bijoma atvirai pasakyti. Ir centrinės valdžios atžvilgiu esama tos baimės. Gali Rūta Grinevičiūtė leisti sau kalbėti apie personalijas, dar vienas kitas. Bet provincijoje šito nėra. R. Grinevičiūtės laidoje,skirtoje Alytaus mero „garbei“, užguitas ir apiplėštas valstietis sako: „Jei jie galėtų, tai mus šaudytų“. Tie dalykai vyksta visoje Lietuvoje. Tai kokia čia respublika? Ideologija, kurią mums primetė Vakarai, yra respublikoniška, bet tikrovė – visai kitokia.

Gyvename vėlyvųjų imperijų laikais. Ir Amerika, ir didžiosios Europos valstybės yra imperiniai dariniai, o ne respublikos. Respublikų metas baigėsi. Neturėkime iliuzijų: Europos Sąjunga – imperinė struktūra. Gali būti visi tie Europos parlamentai, bet tai – tik ideologinis fantomas. Savo ruožtu imperinės struktūros yra labai palankios tam vietos feodalizmui, kuris klesti Lietuvoje.
-------------------------------------------------------------------------
Vakarų pasaulį užvaldė bankai ir biurokratai

- Ar Lietuvoje vyrauja tautą demoralizuojantys veiksniai, ar vis dėlto esama natūralios pažangos?

- Kas gali labiau demoralizuoti tautą nei tai, kas vyksta televizijoje, laikraščiuose? Kai matau šitą vaizdą, mano žvilgsnis ir į Baltijos kelią – liūdnas. Pasirodo, juostiniu fotoaparatu fotografavome gražuolę, o išryškinus nuotrauką paaiškėjo, kad tai, švelniai tariant, monstras.

Per masines informavimo priemones vykdomas ideologinis teroras. Mums kiša į galvas žodžius „demokratija“, „kapitalizmas“, „socializmas“, „pilietinė visuomenė“, „žmogaus teisės“, bet visa tai – ideologiniai fantomai.

Technologinės visuomenės projektas yra totalitarinis projektas. Totalitarinės visuomenės tikslas – totaliai kontroliuoti kiekvieną bendruomenės narį. Kaip manote, ar Lietuvoje tai iškilę į paviršių? Jau dabar telefoninių pokalbių klausomasi, SMS žinutės saugomos metus. Ir tai dar – palyginti smulkmenos. Totalinės kontrolės būdas – biurokratija. Tai pamatinė Vakarų imperijų galybė. Lietuvoje ji yra pasiekusi stačiai apokaliptinį mastą. Tapęs premjeru Andrius Kubilius žadėjo kovoti su biurokratija. Bet biurokratijos ne sumažėjo, o padaugėjo.

Biurokratijos koncentracijos pavyzdys – bankai, tai – parazitinė institucija. Be jos negali apsieiti, bet jie – parazitai. Baisu yra tai, kad bankai tapo ekonomikos svorio centru. XIX a. Europoje to nebuvo: centras buvo gamykla. Dabar – bankas. Jis yra parazitas, nes operuoja „tuščiais“ pinigais ir nesukuria jokio produkto. Bankas yra ekonomikos biurokratijos centras. Natūralu, kad kartu jis yra ir kontrolės instrumentas. Jis kontroliuoja viską – ne tik ekonomiką. Ši bankų visagalybė yra technologinės visuomenės degradacijos požymis. Nors ta degradacija yra nuoseklios raidos padarinys.

---------------------

Po Zvonkės užpakaliu

- Kokie požymiai liudija mūsų liūdną baigtį ir kada jos galime laukti?

- Aš ne Palmira. Kai noriu pasitikrinti, kreipiuosi į senovės Atėnų arba Romos istoriją. Nes tai – istorija grynu pavidalu. Ji leidžia suvokti tai, kas vyksta dabar. Periklio Atėnuose buvo 20 tūkst. laisvų piliečių: visas politinis gyvenimas – prieš akis, tavęs nemulkina jokie ideologiniai fantomai. O ant mūsų visų galvų yra užmauti ideologiniai šalmai. Beveik kiekvienas mūsų žodis perfiltruojamas per ideologines mašinas. Mums tik atrodo, kad mes kalbame faktais. Iš tikro per mus kalba George‘o Orwell‘o Didysis Brolis.

Kaip ta ideologija pateikiama? Sovietmečiu prieš ją buvo lengva atsilaikyti, nes ji buvo užrašyta ant tanko. O dabar ji užrašyta ant Zvonkės pasturgalio, kuris kai kam yra labai gražus.

----------------------------------------------------
Stebuklas yra įmanomas

- Tai kokius mes sau galime kelti politinius tikslus, jei Lietuvoje nebus nei pilietinės valdžios, nei politinės klasės, nei nacionalinių projektų? Ko tada siekti?

- Siekti vis tiek sieksime. Žmogaus situacija šioje žemėje tokia, kad jis negali nesiekti. Gal koks budistas galėtų valgyti žoles ir medituoti; bet aš taip negaliu, ir dauguma žmonių, manau, taip gyventi negali. Visada tikiu stebuklo, netikėtumo galimybe. Visos prognozės man visada kelia įtarimų. Bet juk aš dabar kalbu apie tas prognozes, kurios jau pasitvirtina.

Gal tikrai vieną dieną pabusime ir pamatysime įgyvendinamą nacionalinį projektą – pastatytą lazerių gamyklą. Kodėl tai sakau? Todėl, kad esama konkrečių mano nevilties pamatų.

1988-1989 metais, kai kartu su Vytautu Radžvilu, Mariumi Šaulausku ir Aleksandru Dobryninu kūrėme liberalų partiją, mums atrodė svarbu perengti keletą strateginių argumentuotų siūlymų. Vienas jų buvo – kad Lietuva per 10 metų pastatytų bent 7 modernias gamyklas. Mūsų požiūriu, to nepadarę, nesukursime savo ekonomikos. Buvo net komandos gabių žmonių, inžinierių, galėjusių tai daryti – statyti lazerių, fermentų gamyklas. Tie projektai iki šiol guli stalčiuose. Kam jie reikalingi? Juk nėra „otkato“!

Šiaip ar taip, kad ir kokia būtų Lietuvos valstybė, priimu ją kaip savo likimą. Su skausmu, neapykanta, neviltimi – ir viltimi: juk sakau, kad stebuklas yra įmanomas.

- Bet jei viskas yra taip, kaip Jūs sakote, kokie tada apskritai motyvai dar gali skatinti žmones domėtis politika ir eiti į rinkimus?

- Į pastaruosius Seimo rinkimus nėjau, todėl – nežinau. Pasirinkimo nebėra. Paskutinė politinė intriga, tiesa, buvo Dalia Grybauskaitė: šalia kelių klounų sėdėjo žmogus, panašus į žmogų. O Tautos prisikėlimo partijos atsiradimas ir sėkmė per rinkimus mane šokiravo. Tai atviras išsityčiojimas iš visko – net iš ideologijos, skleidžiančios kalbas apie valstybę, laisvę ir parlamentarizmą. Žemiau kristi nebeįmanoma: tai padugnių, barbarų lygis.

Verta perskaityti. Franco Berardi: Kelias iš krizės – tai kelias iš ekonomikos

2009-08-26T09:39:00.003+03:00

Šią savaitę Vilniuje, Laisvajame universitete (LUNI) lankysis vienas žymiausių naujausiųjų laikų italų filosofų Franco Berardi – Bifo. Jis – vienas iš garsiausių italų politinio judėjimo „Autonomia“ aktyvistų ir teoretikų. Devintajame dešimtmetyje Paryžiuje dirbo kartu su vienu iš revoliucingos psichoanalizės atmainos – šizoanalizės pionierių Felixu Guattari.

Bifo yra daugelio knygų, straipsnių, autorius. Dabar dėsto Milano, Bolonijos aukštosiose mokyklose, yra keleto pasaulio universitetų vizituojantis profesorius. Šis pokalbis įvyko 2009 m. rugpjūčio 20 d. Alytuje, kai F. Berardi buvo atvykęs į Alytaus meno streiko bienalę.

- Šeštajame dešimtmečio Vakarų Europa knibždėte knibždėjo nuo įvairiausių judėjimų. Kaip prie socialinių judėjimų prisijungėte jūs, ką pirmiausiai išgyvenote, patyrėte?

- Būdamas keturiolikos, įstojau į komunistų partiją, ir, būdamas septyniolikos, buvau iš jos pašalintas. Tai buvo svarbi pamoka – sužinojau, kad tave iš partijos gali pašalinti net tada, kai tau tik septyniolika. Tai vyko septintajame dešimtmetyje (esu gimęs 1949-aisiais), dar prieš didįjį 1968-ųjų sprogimą. 1968-aisiais man buvo aštuoniolika ir aš įstojau į Bolonijos universiteto filosofijos fakultetą. Visur plėtėsi judėjimas, o aš buvau laisvas nuo komunistinio palikimo. Tai gera pradžia – prisijungiau prie judėjimo būdamas laisvas nuo XX amžiaus. 1968-aisiais priklausiau grupei „Potere operaio“, dar tik pradedančiai veikti fabrikuose. Politinės patirties ir teorinio išsilavinimo įgavau grupėje „Potere operaio“.
Tokie „Potere operaio“ ir vėliau atsiradusio „Autonomijos“ judėjimo aktyvistai, kaip Mario Tronti ir Antonio Negri, iš pat pradžių (nuo septintojo dešimtmečio) pradėjo kritikuoti ortodoksinį, dogmatinį marksizmą.

................................................................................

Kuo dabartinė ekonominė, socialinė ir aplinkosaugos krizė skiriasi nuo ankstesniųjų?

Norėčiau akcentuoti tam tikrus panašumus tarp 2008–2009 metų krizės ir krizės, įvykusios 2000-aisiais, vadinamojo „dot com crash“ (interneto ekonomikos burbulo sprogimo). Sprogo didžiulė interneto ekonomikos iliuzija, ir Busho administracija, norėdama išsaugoti kapitalizmą ir todėl keisdama jo kryptį, pasirinko naują kelią – karą. Krizė niekur nepranyko, ji tūnojo pogrindyje. Šios krizės naujovė – tai gilus emocinės, nematerialios ekonomikos pusės santykis su materialiąja, pavyzdžiui, finansine. Dešimtojo ir pirmojo naujojo amžiaus dešimtmečio finansinėje euforijoje esama psichopatologinio elemento, kurį suvokė, pavyzdžiui, Alanas Greenspanas. Jis įvardino tai „neracionaliu energingumu“. Neracionalus energingumas – tai ne vien metaforinė, bet ir klinikinė patologinės problemos analizė. Tai ne tik neracionalus energingumas, bet ir jo priešybė – iracionali depresija.

Kodėl šie psichologiniai dalykai tampa tokie svarbūs ekonomikai? Nes nemateriali ekonomika vis labiau siejasi su kapitalistiniu psichinės energijos mobilizavimu, o taip pat su tuo, kad psichinę energiją mobilizuoja vartojimas. Intelektine ir psichologine prasme visą laiką privalai būti mobilizuojamas prekių gamybai ir vartojimui. Tokią skaitmeninę ekonomiką pavadinčiau prozako ekonomika. Sakau „prozakas“, bet taip pat galėčiau kalbėti apie kokainą. Narkotikai yra svarbūs naujajai ekonomikai.

Staiga šis burbulas susprogsta. Žinau, kad šioje istorijoje esama labai materialių aspektų, pavyzdžiui, investicijos į nekilnojamą turtą, bet iš esmės, mano nuomone, augimas ir sprogimas įvyko dėl psichologinės visuomenės mobilizacijos. Taigi kas tada? Kas vyksta dabar, krizės metu? Įvyko Londono G-20 susitikimas, Didieji pasaulio žmonės susitiko pasikalbėti apie tai, ko jie nesupranta – niekas negali to suprasti, ką nors pasakyti galbūt galėtų tik ponas Freudas... Ką jie nusprendė? Jie nusprendė dirbti su žiniasklaida. Kas vyko po G-20 susitikimo? Situacija kasdien keitėsi. Krizė baigėsi, recesija buvo sustabdyta. Kitą dieną – „mes matome naujas tendencijas“. Žiniasklaida ir kalba kelia nuolatinių problemų, bet, mano nuomone, tai – tik melagingo sąmoningumo problema.

Kas vyksta šios ekonominės krizės metu? Procesas apima psichinę energiją. Perskaičiau paskutinę Christiano Marazzi knygą, prieš keletą savaičių išspausdintą Šveicarijoje. Jis teigia, kad ekonominės krizės problema yra iš esmės susijusi su komunikacijos problema – perdėtais lūkesčiais. Ką reiškia atsigauti po krizės? Grįžti į neįmanomą dešimtojo dešimtmečio augimą? Tai – nesąmonė! Negalima iš naujo pradėti pūsti nekilnojamo turto burbulo. Marazzi sako, kad kalbant apie atsigavimą reikia žinoti, jog esminė depresijos problema – tai lūkesčiai. Tai, ko mes dabar tikimės. Pasirodo, kad didžiulė ekonominio augimo (ar neaugimo) problema yra susijusi su ekonomika, bet pirmiausia – su lūkesčiais.

Ką kapitalizmas įkurdino lūkesčių erdvėje? Ar šimtai milijonų žmonių sugebės patenkinti tuos lūkesčius? Akivaizdu, kad ne. Ar įmanoma išlaikyti tokią globalinę sistemą, kurioje 20 procentų gyventojų džiaugiasi gamybos augimu, o 80 procentų vis labiau skursta? Akivaizdu, kad ne. Sprendimo nėra. Mes nematome kelio, išvedančio iš krizės.

Keinsistinis būdas taip pat netinkamas, visų pirma dėl ekonominių priežasčių. Keyneso laikais ekonomika buvo lokali, ji buvo nacionalinė: jei britų darbininkams duosite pinigų, jie atsidurs viešajame sektoriuje, nes britai darbininkai pirks Didžiosios Britanijos prekes ir Britanijos ekonomika atsigaus. Jei šiandien duosi pinigų britams darbininkams, jie pirks kiniškas prekes. Grįžimas prie viešųjų nacionalinių išlaidų vietinių problemų neišspręs – jos tapo globalios. Ekonominio galvosūkio negalima išspręsti ekonominėmis priemonėmis. Sprendimas nėra ekonominis. Problema nėra ekonominė. Mes kalbame apie ekonomiką, bet galvojame apie psichopatologiją, lūkesčius, kultūrą.

Visas tekstas http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=23718376

Verta perskaityti. Pelnas ant krūvos griuvėsių

2009-08-05T19:17:00.001+03:00

Pelnas ant krūvos griuvėsių

Lietuvos Žinios

Pasaulinę krizę sukėlę JAV finansų milžinai baigia atsistoti ant kojų ir net skaičiuoja rekordinį pelną. Nobelio ekonomikos premijos laureatai Paulas Krugmanas ir Josephas Stiglitzas konstatuoja, kad iš ankstesnių klaidų nepasimokyta.

Nors apie pasaulinės krizės pabaigą dar ankstoka kalbėti, vis dėlto mažiausiai vienai finansų sektoriaus bendrovei - visai neseniai valstybės lėšomis gelbėtam investiciniam bankui "Goldman Sachs" - sunkmetis oficialiai jau baigtas. P.Krugmanas JAV dienraštyje "The New York Times" perspėja, kad rekordinis "Goldman Sachs" pelnas antrąjį šių metų ketvirtį nežada nieko gero nei visai pasaulinei ekonomikai, nei JAV mokesčių mokėtojams. Finansų milžinas vėl rengiasi savo vadovaujančiam personalui išmokėti dosnias premijas, tarsi krizės ir visuomenės pasipiktinimo bangos apskritai nė nebūtų buvę. "Visų pirma, tai mums sako, kad "Goldman" labai gerai išmano, ką daro. Deja, tie jų veiksmai kenkia Amerikai, - teigia P.Krugmanas. - Antra, matyti, kad blogi Volstryto įpročiai, visų pirma išmokų sistema, padėjusi kilti finansų krizei, niekur nedingo. Trečia, tai parodo, jog Vašingtonas, gelbėdamas finansų sistemą, tačiau jos nereformuodamas, nieko nepadarė, kad apsaugotų mus nuo naujos krizės. Tiesą sakant, netgi padarė naują krizę labiau tikėtiną."

Apsukriausi iš apsukriausiųjų

P.Krugmanas pažymi, jog pagrindinė "Goldman Sachs" sėkmės paslaptis yra gebėjimas itin efektyviai išnaudoti tą aplinkybę, kad JAV ekonomika pastaraisiais dešimtmečiais buvo labai "sufinansinta", atitrūkusi nuo realių gamybinių santykių. Didžiausias pelnas pasiektas ne gaminant naudingus produktus, o prekiaujant apčiuopiamos vertės neturinčiais vertybiniais popieriais. Sistema kuo toliau, tuo labiau priminė milžiną ant molinių kojų, kurios anksčiau ar vėliau turėjo neatlaikyti sunkios virtualaus turto naštos. Kaip paaiškėjo jau pirmais krizės mėnesiais, ypač pavojingas buvo finansinių bendrovių polinkis rizikuoti investuojant į niekam nereikalingų nekilnojamojo turto objektų statybą.

Daugiau Lietuvos Žiniose

http://www.lzinios.lt/lt/2009-07-29/pasaulis/pelnas_ant_kruvos_griuvesiu.html?print

Verta perskaityti. Haruki Murakami. Norvegų giria.

2009-07-24T16:29:00.002+03:00

Geriausia knyga apie meilę, gyvenimą ir mirtį. Jeigu neužeks, galima užsibaigti "Į Pietus nuo sienos, į Vakarus nuo saulės". Tada jau tikrai užteks. Kitos jo knygos man nepatiko.

Verta perskaityti. Jens Christian Grondahl. Spalio tylėjimas.

2009-07-24T16:23:00.003+03:00

Čia viskas parašyta apie žmogaus vidų. Puikus romanas. Bet reikia skaityti ir jo "Luka" ir "Kitokia Šviesa".

Verta perskaityti. Vytautas Rdžvilas apie oligarchus.

2009-07-24T16:15:00.000+03:00

Vis garsiau iš kai kurių politikų ir teisininkų (pvz., K. Čilinsko) lūpų pasigirsta tezės apie oligarchijos grėsmę mūsų valstybei. Nejaugi tai realu?

– Lietuva neabejotinai yra nomenklatūrinė oligarchinė „valdomos demokratijos“ šalis. Ją valdo trys siauri ir negausūs įtakingiausių žmonių sluoksniai: valdančiųjų partijų viršūnes sudaranti nepakeičiama politinė nomenklatūra, aukštoji valdininkija ir verslo magnatai (oligarchai). Nuolatinė šiems sluoksniams priklausančių grupuočių, arba „klanų“, kova ir kuria demokratiškos valstybės regimybę. Paprastų piliečių galimybes dalyvauti politikoje riboja ne tik pinigų stoka, bet ir diskriminaciniai rinkimų įstatymai, palankūs nomenklatūrinėms partijoms. Faktiškai Lietuvoje egzistuoja pagal Vakarų demokratijos standartus sukurptas fasadinės pseudodemokratijos modelis. Lietuviškoji „valdoma demokratija“ nuo rusiškosios skiriasi tik tuo, kad yra šiek tiek subtilesnė, todėl geriau slepia savo sovietines ištakas. Atvira prievarta čia nereikalinga. Nepaklusnaus piliečio tykanti nedarbo ir skurdo šmėkla drausmina ne prasčiau negu anksčiau visagalis KGB. Oligarchams priklausanti žiniasklaida vykdo tokį patį „smegenų plovimą“ kaip ir sovietinės propagandos mašina, tačiau tai daro kur kas labiau paslėpta – „pramogų“ – forma, todėl ir rezultatai yra gerokai įspūdingesni. Paskutinis itin iškalbingas šio poveikio liudijimas – sukrečiantis procentas išrinktąja Prezidente iš anksto (t. y. aklai) pasitikinčių piliečių. Tokio rodiklio galėtų pavydėti labiausiai atsilikusių trečiojo pasaulio valstybių diktatoriai. O tai reiškia, kad (norėdama ar nenorėdama) Prezidentė jau yra pasmerkta būti dar vienu „gelbėtoju“.

http://www.alfa.lt/straipsnis/10281019/?Radzvilas..Lietuvos.piktzaizdes..del.demokratijos.stokos=2009-07-11_17-43

2009-07-24T16:01:00.000+03:00

Pabėgti nuo savęs galima dviem būdais - negrįžtamai ir grįžtamai. Abiem atvejais tai vyksta reanimacijos skyriuje.

Verta perskaityti. Naomi Klein. Šoko doktrina: katastrofų kapitalizmo iškilimas.

2009-06-28T08:19:00.000+03:00

Naomi Klein. Šoko doktrina: katastrofų kapitalizmo iškilimas. Kaunas: Kitos knygos, 2009, 558 p.

Knygoje „Šoko doktrina“, remiantis kelių pastarųjų dešimtmečių pavyzdžiais, nuosekliai tyrinėjama, kaip neoliberalią ideologiją išpažįstantys reformatoriai bei politikai panaudoja socialinį ir ekonominį šoką savo tikslams pasiekti. Dėl globalaus kapitalizmo pažadėtos „šviesios ateities“ sunaikinama socialinė ir ekonominė infrastruktūra, sutrypiamas kelių kartų ir ištisų regionų žmonių gyvenimas. Kūrinys iškart tapo bestseleriu ir sulaukė aštrios kritikos, taip pat buvo priskirtas prie svarbiausių XXI a. knygų apie ekonomiką ir pavadintas įtikinama studija apie tamsiąją kapitalizmo prigimtį. Ši knyga paskatins kitaip pažvelgti į daugelį dalykų, kurie per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje tapo mums tarsi „savaime suprantami“.

Naomi Klein – jauna Kanados žurnalistė ir politikos apžvalgininkė, viena iš įtakingiausių dabartinių kairiosios politinės krypties mąstytojų. Rašo su plačiu mokslininkės užmoju bei įkarščiu. Šią autorę išgarsino 2000 m. išleista knyga „No Logo“. Joje nagrinėjamas didžiųjų tarptautinių korporacijų prekių ženklų įsigalėjimas, monopolizuojant rinką ir užvaldant viešąją erdvę. Už šią knygą Naomi Klein 2009 m. buvo apdovanota Warwick premija, kuri už geriausius darbus skiriama įvairių sričių autoriams. http://www.naomiklein.org

2009-06-03T20:18:00.003+03:00

Priklausomybė vartojimui - naujausia priklausomybės forma, kuri ne tik nėra gydoma, tačiau netgi skatinama.

Gerumas ir teisingumas

2009-05-21T08:12:00.000+03:00

Gerumas - tai gebėjimas atsliepti į kitų poreikius, o teisingumas - gebėjimas tuos poreikius apriboti.

Internisto vedamieji 2008 m. 6-11

2008-11-20T11:46:00.000+02:00

Internisto vedamieji 2008 m. 1-5

2008-11-17T15:02:00.000+02:00

Internisto vedamieji 2007 m. 6-11

2008-11-17T15:01:00.000+02:00

Internisto vedamieji 2007 m. 1-5

2008-11-17T15:00:00.000+02:00

Internisto vedamieji 2006 m. 6-11

2008-11-17T14:59:00.000+02:00

Internisto vedamieji 2006 m. 1-5

2008-11-17T14:58:00.000+02:00

Internisto vedamieji 2005 m. 7-11

2008-11-17T13:54:00.000+02:00

Internisto vedamieji 2005 m. 06 - 2005 m. 07

2008-11-17T13:51:00.000+02:00

Internisto vedamieji 2004 m.11 - 2005 m. 04

2008-11-17T13:29:00.000+02:00

Internisto vedamieji 2004 m. 6-10

2008-11-17T13:19:00.000+02:00

Internisto vedamieji 2004 m. 1-5

2008-11-17T13:16:00.000+02:00

Mūšis dėl vizitų į namus ir visos mūsų bėdos

2008-07-11T14:10:00.000+03:00

Ta diena sukrėtė Vilniaus gyventojus, nesitikėjusius tokio šeimos gydytojų įžūlumo. Kaip jie drįsta nevykti į namus mums panorėjus? Šis klausimas mirgėjo visuose interneto portaluose, spaudoje ir televizijoje visą savaitę. Dar vienas smūgis, sudrebinęs jau visos Lietuvos visuomenę, buvo Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimas – apriboti šeimos gydytojų siuntimų skaičių specialistams. Šioje istorijoje laikraščiai ir televizija jau mirgėjo SAM kritika. Galutinai visus pribaigė apie šeimos gydytojų trūkumą didžiausiuose Lietuvos miestuose paskelbę Vilniaus miesto savivaldybės politikai, o vėliau ir Kauno gydymo įstaigų vadovai. Lietuvoje trūksta beveik... 200 šeimos gydytojų ir jų skaičius nedidėja.
Savo tiesą pasakėme. Ar buvome išgirsti? Išgirsti piktokos ir pasimetusios visuomenės, norinčios išsaugoti tarybinę sveikatos apsaugą, kur kažkada įstaigų vadovus baudė už tai, kad neišnaudojo visų vaistų limitų, o gydytojas, atsisakęs vykti į namus pas pagiringą poną, galėjo išlėkti iš darbo, kur nieko nereikėjo skaičiuoti ir viską galėjai „pramušti“. Visuomenė, kuri niekada nepamiršta priminti mums „kyšių“ (šokolado ,,Karūna“ ir brendžio ,,Alita“). Tai visuomenė, kurioje mūsų specialybę pasirinkusiųjų mažėja ir jaunimas toliau tirpsta kitose šalyse, vertinančiose gydytojus. Nors ar tik mūsų specialybė silpsta?
Ar buvome išgirsti politikų? Jie tylėjo, siųsdami į ekraną protingiausius SAM pareigūnus, kurie... turėjo kažką pasakyti. Pasakyti, kad nuramintų piktą visuomenę ir gręsiantį gydytojų maištą. Pasakyti, kad priimdami sprendimus... visada tariasi su mumis. Keistas tas jausmas, kai turi prisiimti atsakomybę už kitus. Kai mes, šeimos gydytojai, esame tie, kurie klausome ir beviltiškai beldžiamės. Juk tuose begaliniuose posėdžiuose įvairiose institucijose prašėme labai paprastų dalykų – nustatykite aiškią ir racionalią ne paštininko, o gydytojo paslaugų namuose tvarką visai Lietuvai neatimkite to, ką jau davėte, nesudarkykite priedų, o nustatę naujas gydytojų skatinimoas žaidimo taisykles, paskirkite ir naujus finansus. Be to, dar reikia ir kitus dalykus padaryti: kitaip skirstyti darbo krūvį, sudaryti kitokias pacientų ištyrimo galimybes. Juk taip elgiasi visi civilizuoti žmonės. Ir vieną kartą pirminės sveikatos priežiūros finansavimą padidinti tokiu pat procentu kaip ir kitų sveikatos priežiūros grandžių. O tTada galbūt pradėsime spręsti problemaos. Juk taip elgiasi visi civilizuoti žmonės. Tačiau... Yra toks rusiškas žodis – „NEPOLOZENO“. Okupantai pasitraukė, o žodis liko...
Tenka bendrauti su Estijos kolegomis. Net keista, kai už bendradarbiavimą kolegos estai mums moka iš SAVO universiteto lėšų. Šiek tiek gėda ir be galo keista, kad tai mums neįmanoma. Tartu universitete kalbamės gurkšnodami kavą. Ši rami tauta, iš kurios dažnai šaipomės dėl lėtapėdiškumo, jau seniai (prieš dešimtmetį) išsprendė daugelį mūsų specialybės problemų ir tyliai stebisi, kad tokie karšti lietuviai niekaip nepajuda iš vietos. Svarbiausia ne tai, kad Estijoje šeimos gydytojai eurais uždirba tiek, kiek mes litais. Svarbiausia, kad jie moka kalbėtis. Man jie detaliai papasakojo apie savo bendravimą su politikais ir sveikatos sistemos pareigūnais. Galėčiau pasakyti, kad tai tiesiog abipuse pagarba paremtas partnerių bendravimas. Estai nevartoja žodžio „NEPOLOZENO“. Jį jie paprasčiausiai užmiršo.
Estijoje mačiau ne tik puikiai angliškai kalbančius ir nešiojamaisiais kompiuteriais „apsiginklavusius“ jaunus ir senus piliečius. Mačiau tirpstantį sniegą. Jis išnyks ir pas mus, tik... lėčiau. Kaip ir tas rusiškas žodis.

pagarbiai, Vytautas Kasiulevičius

Privati šeimos gydytojų praktika Lietuvoje

2008-07-11T08:32:00.000+03:00

Iš vienos pusės žiūrint šeimos medicinoje pokyčių per pastaruosius 15 metų iš tiesų daug: didžioji dalis apylinkės terapeutų ir pediatrų persikvalifikavo į šeimos gydytojus; daugelyje regionų atskirtos pirminio lygio paslaugos nuo antrinio; palaipsniui decentralizuojamos PSP paslaugos geografiniu ir valdymo požiūriu, steigiasi privatūs PSP centrai.
Sveikatos apsaugos ministro 2007-09-05 Nr. V-717 patvirtintoje Pirminės sveikatos priežiūros plėtros koncepcijos 30 punkte rašoma: „Plėtoti privačią pirminės asmens sveikatos priežiūros veiklą, siekti, kad šeimos gydytojai patys steigtų kabinetus ir centrus, tam numatyti patalpų bei įrangos įsigijimo lengvatas, t. y. siekti, kad šeimos gydytojams, užsiimantiems privačia pirminės sveikatos priežiūros veikla, savivaldybės leistų naudotis patalpomis panaudos principu.“ Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-05-29 nutarime Nr. 647 17.1 punkte rašoma: „Siekti, kad iki 2008 m. pabaigos ne mažiau kaip 60 procentų pirminės sveikatos priežiūros paslaugų teiktų privačiai dirbantys šeimos gydytojai“.
Taigi decentralizuojant pirminę asmens sveikatos priežiūrą, daugėja tiek valstybinių, tiek privačių įstaigų. Nuo 1998 m. pirminės sveikatos priežiūros įstaigų skaičius išaugo 2,3 karto. Sutartis su Valstybinėmis ligonių kasomis sudarę yra daugiau kaip 370 asmens sveikatos priežiūros įstaigų: per pusę valstybinių ir privačių. Nors įvairiuose šalies regionuose padėtis yra gana skirtinga, Lietuvoje vis daugiau šeimos gydytojų ryžtasi rinktis privačios praktikos kelią. Pastebimas netgi naujas reiškinys: iš valstybinių poliklinikų traukiasi ne vien pavieniai medikai, bet išeina ir visi kolektyvai. Taip neseniai jau įvyko Lazdijuose. Visas gydytojų kolektyvas perėjo dirbti privačiai, o savivaldybės taryba sutiko dėl poliklinikos patalpų nuomos. Šiuo metu yra pareiškę norą privatizuoti paslaugą Ignalinos rajono poliklinikos ir Utenos PSPC medikai, tačiau pastarieji susilaukė pikto ir gerai organizuoto puolimo. Nors SAM puoselėja viltis didesnę dalį pirminės sveikatos priežiūros paslaugų sutelkti privačiame sektoriuje, tai daugiausia priklauso nuo vietos valdžios valios: miesto ar rajono Taryba sprendžia, atsižvelgti ar neatsižvelgti į strateginius ministerijos planus. Blogiausia, kad dažnai mažiausiai atsižvelgiama į pačių gydytojų interesus. Jeigu viešosios įstaigos kolektyvas dirba darniai ir tai tenkina medikus ir visuomenę, dirbtinis privatizavimas tikrai nepadės pagerinti paslaugų kokybės. Iš kitos pusės skolose skendinčia ir blogai valdomą įstaigą tiesiog būtina privatizuoti.
Kokią nuosavybės forma bebūtų pasirinkta, svarbiausia, kad šeimos gydytojai stengtųsi patys spręsti daugiau pacientų sveikatos problemų, o ne perduotų daugumą šių problemų specialistams, kartu taip padidinant bereikalingų antrinio lygio konsultacijų skaičių. Nepamiškime, kad tai diskredituoja mūsų specialybę ir duoda peno visiems mūsų kritikams.

Pagarbiai, Vytautas Kasiulevičius

Mintys po mūsų draugijos suvažiavimo

2008-07-11T08:26:00.000+03:00

2008 m. balandžio 24 d. įvyko Lietuvos bendrosios praktikos gydytojų draugijos suvažiavimas. Suvažiavimo dalyviai pakeitė draugijos įstatus. Įvesta draugijos prezidento pareigybė, aiškiai atskirtos draugijos prezidento ir valdybos funkcijos. Suvažiavime nuspręsta, kad prezidentas vadovauja draugijai ir ją atstovauja visuose santykiuose su juridiniais ir fiziniais asmenimis. Tuo tarpu naujos valdybos pagrindinis uždavinys yra suformuoti draugijos veiklos strategiją.
Lietuvos bendrosios praktikos gydytojų draugijos suvažiavimas išrinko 15 narių valdybą. Į draugijos valdybą išrinkti šie šeimos gydytojai: Andrius Bleizgys (Vilnius), Benjaminas Čepas (Druskininkai), Audra Daktariūnaitė (Švenčionys), Rūta Dovydaitienė (Vilnius), Vida Janulaitienė (Radviliškis), Vytautas Kasiulevičius (Vilnius), Dovilė Kulbokienė (Kupiškis), Gražina Kuliešienė (Utena), Andrius Mikelionis (Alytus), Daiva Makaravičienė (Vilnius), Dalia Mažeikienė (Skuodas), Dalia Šalkauskienė (Klaipėda), Edita Šiaudikytė (Kaunas), Sonata Varvuolytė (Vilnius), Virginija Vičienė (Šilutė).
Pirmajame naujai išrinktos valdybos posėdyje Lietuvos bendrosios praktikos gydytojų draugijos prezidente 2008 – 2012 metų kadencijai išrinkta vilnietė šeimos gydytoja, Vilniaus universiteto doktorantė – Sonata Varvuolytė. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojų draugijos valdybos pirmininku išrinktas šeimos gydytojas iš Druskininkų Benjaminas Čepas. Sudarytos keturios valdybos darbo grupės: pirminės asmens sveikatos priežiūros finansavimo (vadovė Edita Šiaudikytė), elektroninės komunikacijos ir elektroninės sveikatos (vadovas Andrius Bleizgys), vidaus ir išorinių ryšių (vadovė Daiva Makaravičienė), šeimos gydytojo kompetencijos (vadovas Vytautas Kasiulevičius).
Apibendrinat galima pasakyti viena - svarbiausia, kad jau penkerius metus esame moderni ir demokratiška organizacija, atstovaujanti šeimos medicinos interesus tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kuri nuolat kinta ir prisitaiko prie naujų iššūkių. Todėl noriu palinkėti draugijos prezidentei, valdybos pirmininkui, valdybai ir visiems draugijos nariams sėkmės darbe ir asmeniniame gyvenime.

Pagarbiai, Vytautas Kasiulevičius

Kartu kuriame Europos šeimos medicinos istoriją

2008-07-10T20:48:00.000+03:00

EGPRN arba Europos šeimos medicinos mokslininkų kongresas jau istorija. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojų draugija kartu su Vilniaus universiteto medicinos fakulteto Vidaus ligų, šeimos medicinos ir onkologijos klinika išlaikė rimtą egzaminą 2007 m. rugsėjo 27 – 30 d. surengusi Europos pirminės sveikatos priežiūros elito susitikimą Vilniuje. Tapome partneriais, kuriuos įvertino Belgijos, Maltos, Airijos, Lenkijos, Vengrijos, Olandijos, Danijos, Izraelio, Latvijos, Estijos, Portugalijos, Ispanijos, Italijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Švedijos, Turkijos, Kroatijos, Serbijos, Slovėnijos, Bulgarijos profesoriai, mokslų daktarai ir gydytojai praktikai aktyviai dalyvaujantys mokslinėje veikloje. Daugiau kaip 20 Europos šalių atstovai susirinko kartu spręsti Europos mokslo problemų.

Psichinė, fizinė ir socialinė sveikata – tai pagrindinės žmogaus gyvenimo ašys. Šios trys dalys stipriai ir giliai tarpusavyje susiję. Psichinės sveikatos įtaka individo, visuomenės ir šalies gyvenimo kokybei yra lemiama. Pasaulyje daugiau kaip 450 milijonų žmonių serga įvairiomis psichikos ligomis.
Lietuvos bendrosios praktikos gydytojų draugija pirmą kartą Lietuvoje 2007 m. rugsėjo 27 d. – 30 d. organizavo Europos bendrosios praktikos (šeimos) gydytojų mokslininkų tinklo kongresą tema: ,,Psichinė sveikata pirminėje sveikatos priežiūroje“.
Europos bendrosios praktikos (šeimos) gydytojų mokslininkų tinklas (angl. The European General Practice Research Network) – Europos universitetus ir bendrosios praktikos (šeimos) gydytojus vienijanti organizacija, kurios tikslas atlikti ir propaguoti mokslinius tyrimus šeimos medicinoje. Nuo 1993 metų ši organizacija rengia reguliarius kongresus. Europos bendrosios praktikos (šeimos) gydytojų mokslininkų tinklo veikloje dalyvauja daugiau kaip 300 mokslininkų iš 33 Europos šalių. Detalią informaciją apie šios organizacijos veiklą ir Vilniaus kongresą galima rasti interneto puslapyje: www.egprn.org. Lietuva Europos bendrosios praktikos (šeimos) gydytojų mokslininkų tinklo (EGPRN) veikloje dalyvauja nuo 2003 metų. Lietuvos nacionaline atstove EGPRN išrinkta vilnietė šeimos gydytoja Aušra Gudaitytė. Teisė organizuoti šį kongresą 2007 metais atiteko mūsų šaliai.
Kodėl pasirinkome psichinės sveikatos temą? Lietuvą, kaip ir visą Rytų ir Centrinės Europos regioną, dėl sudėtingo pereinamojo laikotarpio paskutiniais dešimtmečiais ištiko stipri visuomenės sveikatos krizė, kurią didele dalimi sąlygojo užsitęsusios sudėtingos socialinės, ekonominės, kultūrinės ir demografinės permainos. Su asmens ir visuomenės psichikos sveikata susiję reiškiniai tampa svarbiausiomis visuomenės sveikatos politikos problemomis. Savižudybių paplitimas (daugiau kaip 42 savižudybės per metus 100 000 gyventojų) jau daugiau kaip 10 metų yra didžiausias Europoje. Pagal alkoholio suvartojimą Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje. Girtavimas ir alkoholizmas išlieka viena iš skaudžiausių Lietuvos problemų, keliančių rimtą grėsmę modernios valstybės vizijai ir sėkmingai ekonominei bei socialinei plėtrai. Vis daugėja narkomanijos atvejų. Trečdalis mokinių didžiuosiuose miestuose yra jau ragavę kvaišalų, dalis jų piktnaudžiauja nuolat. Vilniaus universitete 2004 m. atliktas Lietuvos vaikų psichikos sveikatos epidemiologinis tyrimas parodė, kad psichikos sveikatos problemų turi 41,7 proc. mokyklinio amžiaus vaikų, iš jų 13 proc. atvejų sutrikimai yra klinikinės diagnozės lygio.
Kongreso uždarymo ceremonijoje kalbėdamas EGPRN (Europos šeimos medicinos tyrimų tinklo) prezidentas profesorius Paul Van Royen sakė, kad jis vyko į jam nežinomą šalį, tačiau rado šiltus žmones, nuostabų Vilniaus miestą, o Vilniaus kongresas tapo vienu labiausiai nusisekusių per daugiau kaip tris EGPRN egzistavimo dešimtmečius. Visa su kongresu susijusi medžiaga ir foto albumas patalpinta Europos šeimos medicinos tyrimų tinklo tinklalapyje http://www.egprn.org/
Dėkojame visiems: šeimos gydytojams, Vilniaus šeimos medicinos centrų ir poliklinikų vadovams J.Kairiui, I.Marozienei, E.Galgauskienei, R.Dovydaitienei ir kitiems priėmusiems svečius savo įstaigose, Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto dekanei profesorei Z.Kučinskienei už kongreso globą, Kauno Medicinos Universiteto Šeimos medicinos klinikos vadovui profesoriui L.Valiui už aktyvų dalyvavimą kongreso darbe ir gražią paskaitą apie Lietuvos šeimos medicinos mokslą, mūsų kolegoms psichoterapeutui doc. E.Laurinaičiui ir gydytojui psichiatrui G.Daubarui už nuostabius pranešimus, kuriuos gerai įvertino užsienio kolegos. Ypatingai norime padėkoti gydytojams rezidentams V.Strazdienei, A.Mastavičiūtei, L.Kavaliauskaitei, I. Rusakevičiūtei, I.Abromavičiūtei, R.Šepetytei ir mūsų klinikos doktorantams S.Paulauskienei ir K.Simanauskui visas kongreso dienas nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro sunkiai dirbusiems, kad šis renginys būtų puikus. Taip pat nuoširdžiai dėkojame mūsų kongreso rėmėjams: Lietuvos Respublikos Vyriausybei, farmacinėms kompanijoms: ABBOTT ir ZENTIVA, be kurių visa tai nebūtų buvę įmanoma.
Dirbdami kartu galime būti stiprūs, plėtoti savo šalies mokslą ir tapti ne tik prašančiais, bet duodančiais Europai savo žinias ir patirtį.

Pagarbiai,
Aušra Gudaitytė; Vytautas Kasiulevičius

Svarbiausia nesudegti per anksti

2008-07-10T08:59:00.000+03:00

Kaip ir kiekvienais metais šeimos medicinos rezidentūros programą Vilniaus universitete baigė 20 šeimos gydytojų. Šeimos medicinos rezidentūros programa – sunkus išbandymas jauniems gydytojams. Reikia įsisavinti daugybę disciplinų, reikia žinoti kiek žinių ir iš kurios reikia paimti. Nekartą esu sakęs, kad šeimos gydytojas yra pirmose fronto linijose, kur turime priimti greitus ir teisingus sprendimus. Tai nėra lengva užduotis. Būtina suvokti savo galimybių ribas, rasti bendrą kalbą su specialistais. Svarbu išmokti būti partneriu pacientui. Paternalizmo laikai medicinoje baigiasi, pacientai nori kitokių – lygiaverčių santykių. Tačiau pacientai taip pat dažnai nori, kad mes prisiimtume atsakomybę už jų sveikatą. Deja, galime prisiimti atsakomybę tik už savo, bet ne už kitų žmonių gyvenimą. Norėčiau visiems palinkėti daug stiprybės darbe. Juk gydytojams kasdien tenka sutikti daugybę pacientų − tiek sergančių ūmiomis, tiek lėtinėmis ligomis, atėjusių užuojautos, ar pacientų, turinčių socialinių problemų. Čia daug priežasčių sudegti. Mokslininkai pastebėjo, kad gydytojai, kurie moka atsiriboti nuo emociškai sunkių ir daug dėmesio reikalaujančių pacientų, yra apsaugoti nuo „sudegimo" sindromo, geriau susikoncentruoja, racionaliai išnaudoja laiką, išlaiko nešališkumą. „Sudegimo" procesas prasideda nuo per didelių įsipareigojimų profesinio darbo srityje, kai darbas tampa gyvenimo tikslu. Tyrinėjantys šią problemą mokslininkai nustatė, kad svarbią reikšmę „sudegimo" sindromo profilaktikai turi nuolatinis veiklos pobūdžio pakeitimas, profesinių ribų realus suvokimas, paramos grupės ir relaksacija, dienos režimas. Linkiu neprarasti tarpusavio ryšių, nepamiršti, kad gyvenimas yra ne tik darbas. Ir tegu sėkmė lydi Jūsų žingsnius.

Pagarbiai, Vytautas Kasiulevičius

Šeimos medicina ir reforma

2008-07-09T20:25:00.000+03:00

2008 m. kovo 31 d. ,,Gydytojų žiniose " pasirodė įdomus nacionalinės sveikatos tarybos sekretoriato vadovo Romualdo Žeko straipsnis “: Ar gali medikai reformuoti sveikatos apsaugą? Autorius rašo, kad ,,trečdaliui gyventojų pirminės sveikatos priežiūros paslaugas teikia vadinamosios komandos...Komandose tokių pirminės grandies specialistų greta beveik 1800 „tikrų” šeimos gydytojų dirba apie 1,5 tūkstančio. Žinoma, tenka tik apgailestauti, kad ir absoliuti dauguma diplomuotų bei licencijuotų šeimos gydytojų dar toli nuo sistemos centro.“ Straipsnyje autorius bando analizuoti, kodėl Lietuvoje pirminėje sveikatos priežiūroje nevyksta taip laukti pokyčiai. Autoriaus teigimu reforma ,,neparanki visų pirma gydytojams. Pradedant eiliniais, kuriems reikia papildomų pastangų persikvalifikuojant, vis didėjančių darbo krūvių dėl niekaip nesutvarkomų organizacinių dalykų ir baigiant įstaigų vadovais viską darančiais, kad nebūtų atskirti antrinio lygio specialistai nuo PSP, ten kur dar neatskirti, arba būtų sugrąžinti, kur jau atskirti.“ Iš tiesų dauguma šių minčių yra teisingos ir dauguma specialistų dirbančių sveikatos sistemos valdyme tai suvokia, tačiau persilaužimą pasiekti visgi nepavyksta. Deja, šeimos gydytojas šiuo metu yra pirmasis medicinos atstovas, į kurį krypsta visuomenės nepasitenkinimas medicina. Kartais šią nepalankią visuomenės nuomonę kursto patys medikai nuolat kaltindami pirminės sveikatos priežiūros darbuotojus nekompetencija. Iš kitos pusės visuomenės lūkesčiai nuolat auga, didėja tikėjimas visagaliais gydytojais, kurie bet kada gali užkirsti kelią bet kokiam susirgimui. Ar gali šeimos gydytojas, pasak Romualdo Žeko, ,,tapti jo (paciento) sveikatos locmanu, advokatu.“? Gali, jeigu 15 minučių skiriamų paciento konsultacijai, kurių didžiąją dalį sudaro kompensuojamų receptų rašymas lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams virs valanda skiriama visapusiškai paciento konsultacijai. Gali, jeigu bus leidžiama būti locmanu, bet ne mediku pildančiu biurokratų sugalvotas šusnis popierių. Galima tik stebėtis šeimos gydytojų kantrybe. Tai yra, matyt, todėl, kad absoliuti dauguma šių gydytojų yra vidutinio ir vyresnio amžiaus moterys, ištikimai vykdančios pareigą. Oficiali VLK prie SAM statistika atskleidžia, koks jų atlyginimo santykis su kitų specialistų: šeimos gydytojai ir GMP pačioje lentelės apačioje 30 – 50 procentų atsilieka nuo kitų specialistų. Kaip tą paaiškinti baigiantiems mediciną žmonėms, kurie norėtų būti šeimos gydytojais? Bet daugelis šeimos gydytojų dirba ir dirbs nepaisant to, kad dalis pasitrauks ir dirbs ten, kur žmonės daugiau šypsosi. Likti Lietuvoje šeimos gydytoju yra sunku, tačiau kartu tai yra pašaukimas. O pašaukimo niekaip negalima įvertinti jokiais materialiniais dalykais.
Belaukdamas kaimo ambulatorijoje vietos šeimos gydytojo žiūriu į akis laukiantiems pacientams ir jose matau viltį ir pagarbą. Šiandien tik jis jų išsigelbėjimas. Šie pacientai be savo gydytojo žinios nesirengia vykti niekur kitur, net pas garsiausius specialistus, nes šeimos gydytojo nuomonė čia svarbiausia. ,,Jis retai klysta, o ir mano vaikai prie jo užaugo“ – šie žodžiai trumpi, bet pasako viską.

Pagarbiai, Vytautas Kasiulevičius